Tekstas paremtas pranešimu, skaitytu 2014 m. rugsėjo 26 d. Biržuose vykusiame lituanistų ir istorikų forume „Lietuvos pasakojimas mokykloje: kokį turime, kokį kursime?“.

2014-ųjų Lietuvos Prezidento rinkimai greičiausiai įsirėš visuomenės atmintin dėl kietos, Rytų valstybėms būdingos išankstinės jų režisūros. Dalis lietuvių, matyt, prisimins ir šiuose rinkimuose dalyvavusį kampuotą Naglio Puteikio personažą, atsisakiusį paklusti režisierių valiai ir išsiveržusį iš primesto scenarijaus. Gal rasis piliečių, kurie po rinkimų gaudesio liks įsiminę ir šio politiko viešai išsakytą poziciją, jo gintą Lietuvos […]

Menkai šiuolaikinių lietuvių tyrinėta lenkiškoji ir lotyniškoji XVIII amžiaus Lietuvos ir Abiejų Tautų Respublikos literatūra gali šiandien nustebinti ne vienu vardu, ne vienu tekstu. Adomas Tadas Stanislovas Naruševičius (Adam Tadeusz Stanisław Naruszewicz, 1733–1796), iš senos lietuvių bajorų giminės kilęs Apšvietos intelektualas, Abiejų Tautų Respublikos senatorius, poetas, istorikas, publicistas, vertėjas, baltų ir slavų senųjų religijų tyrinėtojas, […]

2014-ųjų sausio 1-ąją – Kristijono Donelaičio 300-asis gimtadienis.

Pranešimas, skaitytas spalio 11–12 dienomis Seinuose vykusioje Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų lituanistų konferencijoje „Mūsų kalba – mūsų tekstai – mūsų gyvenimai“, skirtoje Meilės Lukšienės 100-osioms gimimo metinėms.

Prieš šimtmetį, 1913 m. rugpjūčio 20 d., Vienoje gimė Meilė Lukšienė – lietuvių literatūros ir kultūros istorikė, politikė, švietėja.

Kalba, pasakyta 2012 metų rugsėjo 24 dieną Vilniaus miesto antrajame apylinkės teisme, teisėjai Aušrai Valinskienei nagrinėjant Administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.11.-3132-843/2012 Gerbiamasis Teisme, neketinu gintis. Tik norėčiau paaiškinti savo poelgio priežastis ir aplinkybes: kodėl šių metų birželio 1-ąją prisidėjau rengiant Tarptautinės vaikų gynimo dienos paminėjimą prie Valstybės saugumo departamento (VSD) ir jame dalyvavau, kodėl […]

„Tai jau chunta“, – sako bičiulis rašytojas Valdas Papievis, stebintis krašto gyvenimą iš Paryžiaus. „Ne, Lietuva dar Respublika“, – mėginu ginčytis. Tačiau imu pristigti svaresnių argumentų. Išties, Lietuvos politinė tapatybė išdilo. Viešajame lietuvių gyvenime nebelieka moralinių ribų, idėjinių skirčių, kurios padėtų tautai save atpažinti. Tėra krūva skirtingų santvarkų lūženų, kuriomis mėgina žaisti viešojo spektaklio dalyviai. […]

Kadaise skaitant Czesławo Miłoszo ar Česlovo Milašiaus „Pavergtą protą“ atmintin įsirėžė jo nuostata – priešintis dabartinio žmogaus norui ir pastangoms viską matuoti ne žmogaus galimybių dydžiu, bet savojo niekingumo masteliu. Regis, mėginant geriau perprasti šių dienų Lietuvos visuomenę, jos moralinę būklę, kartais verta pažvelgti į save iš tolimesnio atskaitos taško, pamatuoti dabartį „galimybių dydžiu“.

Kadaise dalyvaudamas Sąjūdžio veikloje mėginau atidžiau stebėti viešus sovietų santvarkos gynėjų veiksmus. Rūpėjo suprasti, kokiomis priemonėmis kovojama už tvarką, paremtą melu ir brutalia jėga. Kaip sovietų santvarka ginasi nuo žmonių, siekiančių laisvės, tiesos ir teisingumo? Tuomet nagrinėjau Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (LTSR) spaudą, jos ir „visuomenės lyderių“ pasisakymus apie disidentus, pirmuosius viešus visuomenės bruzdėjimus, Sąjūdžio mitingus.