1771-aisiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės virtuvininkas Mykolas Vielhorskis paklausė Jeano Jacques’o Rousseau, kaip lietuvių ir lenkų valstybė turėtų toliau tvarkytis. Į šį klausimą atsakydamas Rousseau parašė „Svarstymus apie Lenkijos valdžią“, kuriuose teigė: „Laisvė – sunkiai virškinamas maistas, jai reikia labai stipraus skrandžio. Jokiuosi iš suniekšėjusių tautų, kurios drįsta kalbėti apie laisvę, nors jos nesuvokia. Vergo širdis turėdamos įsivaizduoja, jog pakanka maištauti, kad būtum laisvas. […] O išdidi ir šventa laisve! Jei tie vargšai tave pažintų, jie jaustų, kiek tavo įstatymas yra rūstesnis už sunkų tironų jungą, jie išsigąstų tavęs šimtą kartų labiau negu nelaisvės. Su siaubu bėgtų nuo tavęs kaip nuo sunkaus vežimo, galinčio juos sutraiškyti“. Tačiau, pasak Rousseau, skirtingai nei kitos tautos, lietuviai su lenkais dar yra išsaugoję gyvą laisvos respublikos, suverenios tautos sampratą, kuria ir turėtų remtis. Svarbiausia esą visus tautos luomus, ne tik bajorus, bet ir miestiečius bei valstiečius, ugdyti pajėgius laisvei, išmokyti juos gyventi bendrais reikalais, rūpintis savo respublika.

2006-ųjų rugpjūčio 23-iąją Breste, kadaise vadintame Lietuvos Brasta, žuvo Vytautas Pociūnas – buvęs Sąjūdžio žmogus, parlamento gynėjas, nuo pirmųjų dienų dirbęs Valstybės saugumo departamente (VSD), vadovavęs šio departamento Valstybės ekonominių pagrindų apsaugos valdybai, tapęs pulkininku, o 2005-ųjų rudenį užsienio reikalų ministro netikėtai paskirtas ministru patarėju ir išsiųstas į Lietuvos generalinį konsulatą Gardine. Vargu ar tuomet kas galėjo numatyti, kad šis tragiškas įvykis tarsi rentgeno spinduliu perskros Lietuvos valstybę ir negailstingai išryškins jos keistos sąrangos kontūrus.