Kadaise skaitant Czesławo Miłoszo ar Česlovo Milašiaus „Pavergtą protą“ atmintin įsirėžė jo nuostata – priešintis dabartinio žmogaus norui ir pastangoms viską matuoti ne žmogaus galimybių dydžiu, bet savojo niekingumo masteliu. Regis, mėginant geriau perprasti šių dienų Lietuvos visuomenę, jos moralinę būklę, kartais verta pažvelgti į save iš tolimesnio atskaitos taško, pamatuoti dabartį „galimybių dydžiu“.