Būdo lietuvių ir žemaičių tyrinėtojai šiandien kalba apie visuomenę apėmusį bejėgiškumo jausmą, jos patiriamą savigarbos stoką.

Esą vis daugiau lietuvių moja ranka į viešąjį gyvenimą: nieko, žmogau, jame nepakeisi, nuo tavo valios čia niekas nepriklauso.

Sakoma, kad tokią lietuvių bejėgystę lemia ir neišplėtota savivalda, ir silpni žmonių gebėjimai organizuotis bei kontroliuoti išsirinktą valdžią, ir menkas politinis išprusimas.

Su tuo greičiausiai tenka sutikti. Bet pastaruoju metu vis akivaizdesnė tampa dar viena lietuvių politinės negalios priežastis – savigarbos stokojantis, bejėgystės ištiktas krašto „politinis elitas“.

Visų pirma nemaža dalis parlamentarų labiau jaučiasi esą grupių ir grupuočių nariais, perkamais žaidėjais negu tautos atstovais, suverenios tautos galios vykdytojais.

Parlamentą per spaudą auklėjantis premjeras sako, kad taip ir privalo būti: Seimas – ne Lietuvos laisvę gynusi Aukščiausioji Taryba, virš kurios buvęs tik dangus, dabar esą kiti laikai, kitos taisyklės.

Tas taisykles mums per spaudą išaiškina rusiškas dujas perpardavinėjantis „Dujotekanos“ prezidentas: jo ar per jį finansuotų partijų atstovai Seime negali tirti jo ryšių su Valstybės saugumo departamentu (VSD), nes tai esą būtų ir neobjektyvu, ir neetiška.

Taigi Seimas tautai nebepriklausąs, jis nesąs įgalus vykdyti Konstitucijos ir įstatymų jam priskirtų pareigų.

Regis, tam be išlygų pritaria ir pats VSD vadovas, pasiuntęs Seimą skaityti Immanuelio Kanto, o vėliau nušalinęs nuo pareigų parlamento komitetui per daug šnekančius savo pavaldinius.

Gal „Dujotekanos“ prezidento padrąsinti trenkia durimis ir mūsų prezidento patarėjai: nuo šiol „Seimo dalis“ galės prašytis pas valstybės vadovą tik viso parlamento leidimą gavusi.

Keistos tautos atstovybei duodamos pamokos. Dar keistesnis pačių „tautos atstovų“ elgesys: jokio pasipiktinimo, jokio įsižeidimo, net jokio gėdos raudonio.

Seimo pirmininkas Valstybės gynimo taryboje kartu su kariuomenės vadu aptarinėja parlamento galių siaurinimą ir, anot mūsų prezidento, tam pritaria.

Neprieštarauja parlamento vadovas ir „Dujotekanos“ prezidentui: kieno pinigai, to teisybė. Seimo vicepirmininkas, matyt, netyčia prakalbęs apie parlamento garbės reikalą apginti jam liudijančius pareigūnus, suskumba užsičiaupti.

Tyla – lyg visas Seimas būtų sutelkęs dėmesį į I. Kanto raštus ar į rinktinės trenerių bei savininkų duodamas komandas. Kaip ir į kieno vartus bus žaidžiama po jų?

Premjeras teisus: čia nebe Aukščiausioji Taryba, virš kurios būta tik tautos. Šis žmonių sambūris kol kas neatrodo turįs galios ginti Lietuvos visuomenės garbę ir savarankiškumą.

Beje, pusantrų metų nepaskiriamo Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko istorija prikišamai rodo, kad ir Konstitucijos vykdyti nėra pajėgiama.

Regis, viskas, kas išgalima – tai veidmainiškai solidarizuotis su politinę bejėgystę patiriančia tauta: mes – tokie patys žmonės, kaip ir jūs. Nėra drąsos pripažinti, kad iš tokio politikų elgesio ir kyla tautos negalia, kad taip prarandama tautos savigarba.

O ir vaikelio, kuris sušuktų: ponios ir ponai, esate prisiekę ištikimybę ne oligarchijai, bet Lietuvos Respublikai, nematyti. Ar tik per žiniasklaidos gaudesį negirdėti?