Kadaise skaitant Czesławo Miłoszo ar Česlovo Milašiaus „Pavergtą protą“ atmintin įsirėžė jo nuostata – priešintis dabartinio žmogaus norui ir pastangoms viską matuoti ne žmogaus galimybių dydžiu, bet savojo niekingumo masteliu. Regis, mėginant geriau perprasti šių dienų Lietuvos visuomenę, jos moralinę būklę, kartais verta pažvelgti į save iš tolimesnio atskaitos taško, pamatuoti dabartį „galimybių dydžiu“.

Pamename: XIX-XX amžių sandūroje Prancūziją sukrėtė ir jos visuomenę pakeitė Alfredo Dreyfuso byla. Dreyfusas (1859-1935) buvo stropus, pareigingas artilerijos karininkas, dirbęs prancūzų kariuomenės Generaliniame štabe. 1894-aisiais karo saugumas, remdamasis tik rašysenos ekspertize, apkaltino jį paslapčių išdavyste Vokietijai, o teismas nuteisė kalėti iki gyvos galvos ir ištrėmė į Prancūzijos Gvianai priklausančią Velnio salą. Pats Dreyfusas savo kaltės nepripažino. Kilus visuomenės abejonėms dėl kaltinimų ir teismo nuosprendžio teisingumo, jo bylą pradėta peržiūrėti.

Kapitoną Dreyfusą viešai gynė rašytojas Emilis Zola, kiti garsūs prancūzų intelektualai, žurnalistai, akademinis jaunimas. 1899-aisiais kasacinis teismas sušvelnino Dreyfusui skirtą bausmę iki dešimties kalėjimo metų, o po kelių mėnesių naujai išrinktas Prancūzijos prezidentas Emilis Loubetas suteikė kapitonui malonę ir išleido į laisvę. Visiškai teismo išteisintas ir į pareigas sugrąžintas Dreyfusas buvo tik 1906 metais. Kapitono Dreyfuso byla virto prancūzų visuomenės kova už asmens teises ir laisves, už moralinį Respublikos atsinaujinimą. Ji padėjo rastis moraliai jautresnei ir pilietiškesnei Prancūzijai.

Kuo baigtųsi Dreyfuso istorija šiandienos Lietuvoje? Ar ji gebėtų sukrėsti mūsų visuomenę, pažadinti ją iš dvasinio sąstingio ir cinizmo? Matyt, vargiai. Mūsų parlamento vicepirmininkas saugumo apšmeižtą ir savo kaltės nepripažįstantį karininką išvadintų puspročiu ir ligoniu. Didelė dalis mūsų žiniasklaidos, neprašydama įrodymų, nuolat skleistų vidaus reikalų ministro kartojamą pareiškimą, kad Dreyfusas esąs nusikaltėlis. Opozicijos lyderis, Socialdemokratų partijos pirmininkas, pasitaisęs akinius, prieš TV kameras nusistebėtų: kiek daug krašte iš darbo atleistų, nuteistų žmonių – tad kam kelti tiek triukšmo dėl kažkokio vieno žmogelio Dreyfuso? Valstybės prezidentu pabuvęs ir atstatydintas Europos Parlamento narys įspėtų tautą, kad negausūs įkalinto kapitono rėmėjai rengia sąmokslą prieš šalies vadovę ir siekia ją nuversti.

O pati Respublikos Prezidentė? Palaiminusi saugumo susidorojimą su karininku, ji paragintų tautą užmiršti mažareikšmę Dreyfuso bylą ir darniai susitelkti prie didžiųjų energetikos statybų. Mūsų premjeras, kiek papostringavęs apie būtinybę atkurti teisingumą, greitai paklustų prezidentės nurodymui. Gal dar pasiteisintų: už Dreyfuso likimą esą daug svarbiau išspręsti kariuomenės Generalinio štabo institucinės priklausomybės klausimą.

Ar tokiu politikų elgesiu piktintųsi mūsų intelektualinis elitas ir žiniasklaida? Regis, didesnė apžvalgininkų ir žurnalistų dalis stotų jėgos, bet ne tiesos pusėn. Buvęs Teismų Teismo pirmininkas, Vilniaus universiteto profesorius mums aistringai išaiškintų, kad teismų sprendimais niekam nevalia abejoti, kad kiekvienas suabejojęs tampąs valstybės priešu. Didis nedidelio reklaminio laikraščio apžvalgininkas tuoj pat demaskuotų Dreyfusą kaip konservatorių statytinį ir kurmį. Lietuviškose ir švediškose televizijose plušantys saugumo struktūrų eiliniai ir eilinės iš kapitono bylos kaipmat susuktų kvapą gniaužiantį serialą apie „dviejų gaujų karus“. Saugumo orbitoje skriejantys jaunieji politologai taptų geležiniais propagandinio fronto kariais ir vieningai pareikštų: visa Dreyfuso istorija – tai pamišėlių pramanas, nevykėlių išsigalvota sąmokslo teorija, kelianti grėsmę visuomenės rimčiai ir valstybės stabilumui. Jiems atitardamas ir saugodamas tvarką krašte, Mokslų Akademijos Prezidentas užtrenktų duris būreliui nuteisto karininko rėmėjų: piliečių diskusijos ir tiesos paieškos neleistinos jo valdomuose rūmuose. Rastųsi komentatorių, kurie skelbtų, kad dėl savo likimo kaltas pats įkalintas kapitonas: mat jis galėjęs nuo saugumo bausmės išsisukti, jei būtų paaukojęs kurį nors leitenantą.

Taigi galinga mūsų retorika skubiai dekonstruotų „Dreyfuso mitą“: atskleistų kieno menki grupiniai interesai už jo slypi, kam šis mitinis konstruktas tarnauja. Ji negailestingai išryškintų paties Dreyfuso žmogiškąją menkystę, jo egzistencijos mažareikšmiškumą ir beprasmybę. Viešas lietuvių žodis paliudytų rusų literatūrologo ir filosofo Michailo Bachtino dar 1943-iaisiais, Stalino valdymo metais, įžvelgtą propagandinės retorikos jėgą pavergti, sudaiktinti žmogų: apeiti reiškinį iš ateities pusės, parodyti jo baigtinumą ir taip atimti iš jo atvirą ateities galimybę […] – štai jis visas čia ir daugiau jo niekur nėra, jame nebeliko vidinio atviro branduolio, vidinės begalybės. Iš jo atimta laisvė… Melas – šiuolaikiškiausia ir aktualiausia blogio forma. Melo fenomenologija. Ypatinga jo formų įvairovė ir rafinuotumas. Apgautasis paverčiamas daiktu. Tai – vienas smurto ir žmogaus sudaiktinimo būdų.

O Lietuvos jaunimas? Gal Dreyfuso byla suteiktų jam galimybę turėti savo revoliuciją – išgyventi tai, ką Sąjūdžio metais išėję į gatves jautė jų tėvai ir seneliai? Patirti svaiginantį savo paties, savo kartos, savo tautos pilietinės galios jausmą, laisvės ir istorijos kūrimo džiaugsmą? Gal? Vis dėlto greičiausiai dauguma jaunųjų lietuvių liktų apie Dreyfusą tik šiek tiek kažkur girdėję: ai, dar vienas banalus politinis skandalas – argi įmanoma suprasti, kas ten dedasi ir kas teisus. Maža grupelė pilietiškesnių jaunuolių pasidomėtų atidžiau, kas toje nuobodžioje Lietuvoje įvyko. Kai kurie jų pamėgintų prisidėti prie Dreyfuso rėmėjų, bet racionaliai pasiteirautų, ar tokia veikla ateityje nepakenks jų karjerai. Dar kiti subtiliai paklaustų: ar nebūtų galima pasisakyti tik už teisingumą, neminint Dreyfuso pavardės.

O gal? Gal be kaltės pažeminto ir įkalinto kapitono istorija Lietuvoje pamažėl įgytų ir visai kitą pavidalą? Gal ir čia, kaip kadaise Prancūzijoje, įvyktų moralinis Respublikos atgimimas – greta būrelio mokslininkų, rašytojų, aktorių, filosofų, rastųsi vis daugiau drąsių, tiesą ir laisvę branginančių, jų išduoti nesutinkančių žmonių? Gal susirinkę aikštėse jie pažadintų kitų bendrapiliečių moralinį jautrumą ir įkvėptų drąsos, noro gyventi švariau parlamento bei vyriausybės nariams, teisėtvarkos pareigūnams, žurnalistams ir apžvalgininkams, teisininkams ir akademikams? Gal net pačiai pilietei prezidentei? Gal išdrįsęs į viešą erdvę įžengti ir Dreyfuso vardą ištarti Lietuvos jaunimas pajustų tikrą kovos už laisvę ir tiesą skonį, pagaliau atrastų save Tėvynėje ir istorijoje.