Dabarties įvykius stebėdamas…

Ketvirtadienis, vasario 5, 2004

Pastaruoju metu vis daugiau skaitau – senus ir dabar kuriamus tekstus. Ir vis mažiau lieka noro viešai kalbėti. Dar mažiau – rašyti.

Vis suprantamesni darosi XVIII amžiaus pabaigos melancholijon puolusių bajorų, pokario partizanų rašiniai. Ir vis artimesnis jų – krašto laisvę praradusių žmonių – su širdgėla keltas klausimas: ar mes, lietuviai, esame pajėgūs turėti, išlaikyti savo valstybę? Ar išgalime pakelti demokratijos naštą? Keista, bet po keliolikos nepriklausomybės metų, po atkaklaus ir nelengvo ėjimo priekin būtent šis klausimas tampa skaudžiausiai veriantis.

Kam graudumu dar gali prilygti dabartiniai vaizdai visuomenės, kuri su dėkingumo ašaromis dalyvauja teatralizuotose jos išniekinimo ir griovimo akcijose? Savo siurrealizmu šie vaizdai veik prašoka draugišką sovietų tankų sutikimą Kauno gatvėse 1940-aisiais, ar prieš Maskvą pasisakiusių Lietuvos – Lenkijos valstybės senatorių suėmimą ir ištrėmimą Rusijon 1767-aisiais.

Per šimtmečius susigyvenom su savo servilizmu, tamsumu, pasyvumu. Trumpi pilietinės sąmonės nušvitimai, heroizmo proveržiai, ir vėl – ant smegenų užkritusi migla, abejingumas, inkštimas, baimė. Be savigarbos. Be savivokos. Be pasitikėjimo savimi. Be valios veikti.

1794-aisiais Tadas Kosciuška šaukė lietuviams: neleiskime maskvėnams pagadinti mūsų vienybės, nepasiduokime jų klastai, atsispirkime jų pinigams, dovanoms ir grasinimams, neleiskime „suvedžioti prasčiokų“, sukurstyti jų prieš valstybę.

1939-aisiais Stasys Šalkauskis skubėjo perspėti apie „neišvengiamą tautinę katastrofą“, laukiančią Lietuvos, jei nebus pažadintas visuomenės pilietiškumas, įveiktas servilizmas. Nes, pasak jo, „dvasios vergai neišgelbės mūsų tautos nuo realios vergovės, o paskui ir nuo visiško žlugimo“.

Ką, dabarties įvykius stebėdamas, dar gali pridėti?

Nebent atsidusti, kokie tyri ir malonūs ir kaip stipriai su Lietuvos tikrove prasilenkiantys yra neseniai ištarti Jono Meko žodžiai: „jūs, lietuviai, eikit, grįžkit atgal į savo slėnius, pievas, kaimus. Jūs dabar laisvi! Niekas daugiau jau nebeskaičiuos jūsų valandų, jūsų pasiekimų. Tie laikai pasibaigė. Dabar vėl jūs galit, jeigu norit, būti tik jūs patys, maži, nesvarbūs, visai visai nesvarbūs, per visą sekantį tūkstantį metų!”. Kokia gundanti ir kokia neįmanoma prabanga.


Komentarų nėra

Rašyti komentarą