Genčių kovose grimztanti valstybė

Antradienis, sausio 9, 2007

Švelniai paklaikusių genčių konglomeratas, mėginantis kurti valstybę,- taip apie mus rašė neseniai išėjęs Gintaras Beresnevičius. Per griežtai? Per stipriai? Deja, praėjusių metų nutikimai Lietuvoje tik paremia tokią jo nuomonę. Iš tiesų, per visus mūsų nepriklausomybės metus būta stiprios įtampos tarp parlamentinės ir klaninės Lietuvos, tarp civilizuotos valstybės – įstatymų jungiamo laisvų žmonių susivienijimo – ir laukinės genties, kurioje pripažįstamos ne bendros taisyklės, bet stipresniojo galia. Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo istorija tik išryškino šią įtampą. Ji parodė, kad šalies tikrovė vis dar kuriama grupuočių grumtynėse. Ir kovojama šiuo atveju ne dėl VSD, bet dėl parlamento. Ar dar išsaugosime jį kaip laisvos tautos atstovybę? Ar galutinai leisime savo parlamentą paversti specialiųjų tarnybų prižiūrima, neaiškios kilmės verslo perkama ir perperkama samdinių kontora? Būsime savivaldi, laisva ar anoniminių jėgų kontroliuojama visuomenė?

Kol kas genčių kovose su valstybe laimi jėga prieš principus ir bendras taisykles. Jose peržengiamos ir trinamos ribos, būtinos civilizuotam bendrabūviui. Beje, Lietuvos visuomenė tai vis stipriau jaučia. Šaliai įstojus į Europos Sąjungą ir nebelikus išorinės priežiūros, žmogaus teisių ir laisvių apsauga išsyk suprastėjo. Kaip liudija Žmogaus teisių stebėjimo instituto atlikti tyrimai, didžioji dauguma lietuvių pastaruoju metu yra susidūrusi su teisių pažeidimais, didžioji dauguma jų teigia, kad dėl pažeistų teisių niekur nesikreipė, nes šioje šalyje jų niekas negina. Ir kas gali ginti, kai dalis Lietuvos teisėsaugininkų ir teisėjų, regis, jau tapę besigrumiančių genčių kariais, dalis teismų – gynybiniais forpostais. Štai Vyriausiasis administracinis teismas atima iš vilniečių jų konstitucinę teisę kreiptis į teismą. Teisininkai gūžčioja pečiais: visos ribos peržengtos. Bet ką darysi – Vilniaus mero gentis stipresnė. Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus pirmininkas jau prieš pusantrų metų baigė savo kadenciją, bet vis stovi sargyboje Seimo ir prezidento neatšauktas. Kas ta Konstitucija, kas tie įstatymai, jei tokia jo genties valia? Lietuvos Seimas net nemėgina apginti jam liudijusių ir dėl to nukentėjusių valstybės pareigūnų, nors tai padaryti, pasak Česlovo Juršėno, yra parlamento garbės reikalas. Kur mūsų Seimo garbė? Kas dar drįs šioje šalyje ką nors liudyti tyrimą atliekantiems Seimo nariams?

Kai kas net nesuvokia, kuo skiriasi Rolando Pakso apkalta nuo šiuo metu vykstančio parlamentinio tyrimo,- viešai stebėjosi VSD generalinis direktorius Arvydas Pocius. Be reikalo. Jo ir jį globojančios genties elgesys jau labai primena R. Pakso genties elgesį. Tos pačios pastangos savintis valstybę. Tie patys Lietuvą kaip respubliką – viešą daiktą, bendrą reikalą – griaunantys veiksmai. Toks pat gentinis požiūris į tiesą. Pamenate – R. Pakso giminės šamanai aiškino, kad tiesos nėra, kad esančios tik skirtingos teisybės, kad laimi tas, kuriam savo teisybę pavyksta įteigti visuomenei. Nesvarbu, kokiomis priemonėmis ir už kieno pinigus. O ką gi liudija šių dienų Lietuvos premjero, Seimo pirmininko ir “Dujotekanos” prezidento elgesys? Tik tai, kad tą patį tikėjimą išpažįsta ir ši švelniai paklaikusi lietuvių giminė. Ir jos įsitikinimu, teisybė gali būti perkama, suderama tarp partijų, primetama visuomenei. Panašūs net R. Pakso ir A. Pociaus pasakojami žmonėms anekdotai apie sąmokslus. Vienodas nesavarankiškų žaidėjų, už virvučių tampomų marionečių paliekamas įspūdis. Tos pačios pastangos valstybės gyvenimą paversti farsu: ką reiškia vien NATO šalies saugumo vado pasakojimai apie šalies kontržvalgybos vadą – šnipą, kuris iki šiol nesuimtas, kuriam iki šiol neiškelta baudžiamoji byla?

Ir prezidento apkaltos, ir VSD veiklos tyrimo metu mėginama sugrąžinti viešajam Lietuvos gyvenimui riboženklius. Apkaltos metu šios pastangos buvo trumpalaikės ir, matyt, abejotino tikrumo, o dabartinės – kol kas regimai per silpnos. Kaip paskelbė Rusijos žiniasklaida, Lietuvoje vieningai prieš VSD parlamentinę priežiūrą stojo visi valstybės vadovai ir Konstitucinis Teismas. Išties, kodėl pastarasis taip skubėjo atsakyti į netikėtą prezidento (ir Valstybės gynimo tarybos) prašymą išaiškinti Seimo tyrimo komisijų teises? Kodėl jo atsakymas – be kablelio: leisti negalima drausti? Akivaizdu, kad kablelį šiuo atveju palikta padėti tam, kas bus stipresnis. Taigi nusilenkta ne valstybei, bet genčiai.

Kadaise Aleksandras Štromas tikino, kad Lietuvos valstybė nebus išties demokratinė ir teisinė, o Lietuvos visuomenė – laisva, jei liks aiškiau neapibrėžtos Konstitucinio Teismo galios. Ir, matyt, buvo teisus. Kaip pastebėjo filosofas Kęstutis Girnius, Konstitucinis Teismas pastaruoju metu jau ėmėsi reinterpretuoti, keisti ne tik savo kurtąją konstitucinę doktriną, bet ir Didįjį lietuvių kalbos žodyną. Aiškindamas pilietybės santykius, žodžiui atskiras jis priskyrė žodyne nesančią reikšmę ir nusprendė, kad Konstitucijoje numatytas atskiras atvejis dvigubai pilietybei gauti yra išskirtinis, taigi – ypatingai retas. Taip globaliame pasaulyje gyvenantys lietuviai pernai staiga tapo sugrąžinti prie šimtmečio senumo – uždarų, šiandienos Europai nebūdingų pilietybės santykių. Kokią dalį savo narių dėl tokios žodyno reinterpretacijos ateityje praras Lietuvos tauta? Argi svarbu? Daug svarbiau, kad išties šauniai buvo pademonstruota jėga peržengti lietuvių kalbos saugotas ribas.

Ar dar turime pakankamai piliečių, pasiryžusių civilizuoto bendrabūvio ribas ginti? Regis, mums, lietuviams, JAV prezidento Teddy Roosevelto žodžiai būtų pernelyg radikalūs: kai paėmusieji valstybės vairą pasuka jį melagingais keliais, kai valstybės lyderiai pradeda pažeidinėti Konstituciją, kai jų elgesys neatitinka mūsų svajonių ir mūsų vilčių, tuomet kiekvieno piliečio teisė ir pareiga – mesti iššūkį tokiems lyderiams, išsakyti savo nuogąstavimus garsiai atsakingu balsu ir pakeisti valstybės valdymo būdą. Kiekvienas, kuris to nepadaro, turėtų būti apkaltintas patriotine išdavyste.

Laukiant naujos oligarchų okupacijos liberalizmo griuvėsiuose,– neseniai atradau dedikaciją prieš penkerius metus Vytauto Kubiliaus dovanotoje knygoje apie lietuvių literatūrą vokietmečiu. Kertanti ironija, karti pranašystė. Apniukusiame Lietuvos valstybės gyvenime vis iškalbingesni tampa mirusieji.


Komentarų nėra

Rašyti komentarą