Kas nutiko mūsų valstybei?

Pirmadienis, balandžio 30, 2007

Šalies prezidentas neseniai perskaitytame metiniame pranešime teigė, kad šiandien mes, lietuviai, esame įpuolę į “valstybės tapatybės krizę”. Juozas Erlickas šią mintį pasakytų paprasčiau: “einame į Vakarus, o traukia į Rytus”. Taip stipriai traukia, kad dažnu atveju Rytuose ir paliekame. Su tuo nė nemėgina ginčytis mūsų Seimo nariai. Paklausti, kokioje dar Vakarų valstybėje parlamentas yra atsisakęs specialiųjų tarnybų kontrolės ir savarankiškumo, kai kurie jų pradeda kalbėti apie “savitą lietuvišką demokratiją”. Tokiai “demokratijai” esant, specialiųjų tarnybų vadovai gali tyčiotis iš Seimo ir piliečių, o prezidentas – nepasigesdamas tiesios ramiai stebėti jam atskaitingų tarnybų savivalę.

Tokia “demokratija” – ne šių dienų kūrinys. Mūsų partijos jau senokai linksta tvarkyti valstybės reikalus užsidariusios nuo žmonių, o piliečiai, veikiami praeities inercijos ir slegiami buities rūpesčių, atsainiai žiūri į politiką, stengiasi atsiriboti nuo viešų reikalų. Todėl šiandien turime silpną, politiškai pasyvią, manipuliacijoms neatsparią, valdžios kontroliuoti nepajėgiančią visuomenę. Ir turime stiprias įtakos grupes, kurios mėgina savintis valstybę bei įvairiomis priemonėmis kontroliuoti visuomenę. Tokiai “demokratijai” nereikalingi bendri principai ir vertybės. Joje tiesos ir teisingumo siekį užgožia propagandinės akcijos ir “informacinės” kovos. Tad neatsitiktinai, “lietuviškai demokratijai” stiprėjant, mes vis dažniau vieni kitų klausiame: kuo dar galime šioje valstybėje pasitikėti – kokiais politikais, kokiomis institucijomis? Regis, šioje migloje patikimai galime remtis tik savo Konstitucija – tautos pasitvirtintomis bendro gyvenimo taisyklėmis. Pasikliauti turėtume jomis, o ne vienu ar kitu pareigūnu. Politikus šiandien derėtų vertinti pagal tai, kaip jie laikosi Konstitucijoje įtvirtintų demokratijos principų, ar jie gina “savitą lietuvišką”, ar tikrą demokratinę tvarką. Mat valstybės tapatybės krizė ir kyla tada, kai valdžios kuriama “lietuviška tvarka” prasilenkia su konstitucine mūsų šalies santvarka, kai davę priesaikas šią santvarką ginti pareigūnai, savo veiksmais ar neveiklumu ima ją griauti.

Savarankiška visuomenė, laisvi piliečiai visada turės drąsos pasisakyti prieš gerbiamo ar mylimo politiko netinkamus poelgius. Laisvi piliečiai visada pripažins kitų pažiūrų politiko valstybei naudingus sprendimus. Laisvi žmonės brangins demokratijos principus bei vertybes ir pasitikės tais politikais, kurie šiuos principus gina. Genties žmonės liks aklai ištikimi savo vadui, ką jis bedarytų, ir aklai nekęs savo vado priešų. Taigi, jei norime politikais ir valdžios institucijomis pasitikėti kaip laisvi žmonės, visų pirma turime jiems būti reiklūs. Turime principingai reikalauti, kad Lietuvoje būtų laikomasi demokratinių taisyklių. Juk valstybės pareigūnai, Seimo nariai, griaunantys ar leidžiantys griauti mūsų parlamento savarankiškumą, kėsinasi į mūsų ir mūsų valstybės laisvę. Įspėjantys mus, lietuvius, turėtų būti nužudytos rusų žurnalistės Annos Politkovskajos paskutinės knygos žodžiai: Rusijoje parlamentinė demokratija mirė tuomet, kai Dūma prarado savarankiškumą ir tapo grynai simbolinė. Beje, kaip pastebi A. Politkovskaja, tam Rusijos žmonės davė sutikimą: nebuvo jokių demonstracijų – rinkėjai sutiko, kad su jais elgtųsi kaip su idiotais. Ar sutiksime mes?

Lietuvą garsinantis kino režisierius Arūnas Matelis kartu su šimtu kultūrininkų bei visuomenininkų šiandien kviečia lietuvius prisidėti prie pilietinės akcijos “Neišduok” ir sako, kad jo pareiga ir privilegija būti Lietuvos pusėje, kurioje net vieno žmogaus laisvė ir teisės yra didesnė vertybė nei visų valdžių, partijų, ypatingųjų institucijų prioritetai ir paslaptys. Ar būsime laisvos Lietuvos pusėje mes? Ar bus joje mūsų rinkti pareigūnai? Regis, tik sąžiningai atsakę į šį klausimą, įgysime vilties išvesti iš krizės savo valstybę.


Komentarų nėra

Rašyti komentarą