Apie stereotipus

Praeitį pažįstame ir suprantame remdamiesi vaizdiniais – tyrimų ir pasakojimų išryškintais simboliniais vaizdais. Vaizdinius, kurie, mūsų manymu, yra pernelyg sustabarėję, „kieti“, trukdantys bendruomenei suvokti kintančią tikrovę ir susikalbėti, paprastai esame linkę vadinti stereotipais. Tai, kas vienam atrodys istorijos supratimui būtina simbolinė forma, kitas gali laikyti visuomenei pavojingu ir griautinu stereotipu.

Bet kuriuo atveju, bendruomenės gyvenimas yra telkiamas bendrų vaizdinių, taigi – neįsivaizduojamas be stereotipų. Tačiau stereotipai skirtingose kultūrose gali egzistuoti įvairiais būdais, atlikti įvairius vaidmenis. Laisva, polilogiška visuomenė, turinti gyvą istorinę tradiciją, stereotipų perdėtai nesureikšmins: stengsis juos lyginti, kritišku žvilgsniu vertinti, reikliai apklausinėti, mėgins įžvelgti jų kilmę, aptarti skirtingus jų vaidmenis.

Gyvoje tradicijoje tarsi sraunioje upėje stereotipai kaip dugno akmenys tampa tėkmės nugludinti – praranda aštrias, žeidžiančias briaunas. Intelektualinės laisvės stokojanti, „pavergto proto“ visuomenė paprastai netenka ir gyvos tradicijos: išdžiovintą, kanalizuotą tradiciją pakeičia viena ar kita vieninga ideologija ir jos suskaldyta bei perdėliota praeities mozaika. Šiuo atveju istoriniai stereotipai ne tik lieka tėkmės nesušvelninti, bet dar būna bendruomenės akmentašių užaštrinti, kad geriau tiktų savo meto ideologinėms kovoms.

Koks tradicijos ir istorinių stereotipų santykis šiandienos Lietuvoje? Regis, ganėtinai prieštaringas. Intelektualiai laisvėjanti Lietuvos visuomenė dar tik mėgina atrasti ryšį su plačia, sudėtinga, polilogiška krašto istorine tradicija, dar tik stengiasi aprėpti ir suvokti jos visumą. Toks tradicijos susigrąžinimo kelias nėra lengvas: jis reikalauja intelektualinio darbo, kūrybinių atminties pastangų, nuoseklaus visuomenės švietimo ir savišvietos.

Daug paprasčiau, susidūrus su subyrėjusia savo krašto istorine mozaika, stvertis vienos ar kitos ryškesnės šukės ir spausti ją delnuose iki kraujo. Neretai šiandienos Lietuvoje bei jos kaimynystėje taip ir elgiamasi. Toks elgesys pastaruoju metu ima apibrėžti įvairiakilmių lietuvių – Lietuvos piliečių, taip pat lietuvių ir lenkų santykius. Senus stereotipus visuomenėje ima gaivinti bei stiprinti tiek politikų laikysenos, tiek vieši tekstai, kurie tais stereotipais remiasi. Šiuose tekstuose iškyla XX amžiaus pradžioje gyvavę „klastingo, nepatikimo lenko“ ir „užsispyrusio, tik jėga parklupdomo lietuvio“ vaizdiniai, jie jungiami su pavergiančia, asmens laisvę neigiančia nacionalistine retorika.

Taip šiuolaikinė Lietuvos visuomenė palaipsniui sugrąžinama į senas nacionalizmų grumtynes. Siekiant šias grumtynes sustabdyti, mėginant jų ateityje išvengti, visų pirma derėtų atvirai ir nuosekliai išsiaiškinti priešingas pozicijas, atidžiau panagrinėti kovojančius naratyvus.

Apie pasakojimus

Kontekstui pasitelksiu du 1988-aisiais išgirstus pasakojimus. Įsiminė tais metais Rašytojų sąjungos rūmuose vykęs Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto instruktoriaus Justo Vinco Paleckio susitikimas su tarybine inteligentija. Iš diplomatinės tarnybos Vakaruose neseniai grįžęs pareigūnas stebėjosi, kad Lietuvoje pasigirsta raginimų „išvesti tarybinę kariuomenę“, ir, neslėpdamas patriotinio jaudulio, klausė: „ar žinote, kas įvyktų tai padarius?“ Nužvelgęs tylinčius inteligentus, buvęs tarybinis diplomatas atsakė pats: „jau kitą dieną Vilniuje būtų Lenkijos kariuomenė“.

Antrą pasakojimą anuomet išgirdau iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, poeto Marcelijaus Martinaičio: jis ėjęs vėlų vakarą raminti savo sodo kaimynų – greta Vilniaus gyvenusių lenkakalbių kaimiečių, kurie, „patikimų šaltinių įspėti“, užsirėmę duris laukė „lietuvių sąjūdistų“ pogromo.

Dalis lietuvių politikų ir akademikų šiandien tęsia pasakojimą apie Lietuvos valstybei grėsmingus lenkų siekius. Nuo jų esą Lietuvos negalinti apsaugoti net priklausomybė NATO, nes imperinius lenkų kėslus remiančios pačios Jungtinės Amerikos Valstijos: Militariškai esame nuginkluoti ir atiduoti Lenkijai[1]. Anot šio lietuvių pasakojimo, Lietuvos lenkai, šiandien reikalaujantys platesnių teisių, dalyvauja istoriniame Lenkijos žygyje dėl Vilniaus. Jie, kaip ir prieš šimtmetį jų seneliai ir protėviai, siekiantys Vilniaus kraštą atplėšti nuo Lietuvos: Generolas Želigovskis pradėjo kardu Vilniaus krašto pavergimą, dabartiniai lenkintojai nori jo darbą užbaigti raidėmis; […] Reikalavimas rašyti lenkiškomis raidėmis aplenkintas lietuviškas Vilnijos lenkakalbių gyventojų pavardes yra nekorektiškas, siekiantis polonizacinių tikslų – galutinai nutautinti buvusią okupuotą Lietuvos dalį[2]. Lenkų kultūros Lietuvos piliečiai, norintys lenkiškomis raidėmis rašyti savo lietuviškos kilmės pavardes gali būti traktuojami kaip svetimi[3],- įspėja lietuvių politikai. Šiame lietuviškame pasakojime slypi ir nuspėjama nuoroda, kaip įveikti Lenkijos grėsmę – palaipsniui atlietuvinti istorijos negandų sulenkintus Vilniaus krašto gyventojus. Tokią pasakojimo potekstę supranta ir lenkų kultūros Lietuvos žmonės. Jie ima žvelgti į šalies valdžią kaip į grėsmingą jėgą, nuo kurios būtina ginti savo lenkiškąją tapatybę, o į kaimyninę Lenkiją – kaip į patikimą jų savasties saugotoją. Tačiau ir Lenkijos jiems siūlomas pasakojimas daugeliu atžvilgių yra pavergiantis, asmens savarankiškumą neigiantis, ideologinio paklusnumo griežtai reikalaujantis.

Lenkiškų stereotipų kupiną naratyvą rašinyje Iš brolystės neliko nė ženklo prieš metus paskelbė Lenkijos žurnalistė Maja Narbutt. 1991-ųjų sausį būdama Lietuvos parlamente ji su pasigėrėjimu aprašė lietuvių kovą už laisvę. Prabėgus dvidešimtmečiui, Maja Narbutt išvydusi tikrąjį užsispyrusių lietuvių veidą: Iki šiol santykiuose su Lietuva neslėpėme sentimentų – kalbėjome apie bendrą gražią istoriją ir Abiejų Tautų Respubliką. Bet ten, kur mes matėme spindesį, lietuvių politikai matė šešėlį. Paaiškėjo, kad lietuvių patriotizmo paradigma remiasi antilenkiškumu. Ir taip esą dėl to, kad Lietuvą iki šiol kontroliuojančios Rusijos specialiosios tarnybos. Prieš lenkus esanti nukreipta visa Lietuvos švietimo sistema: ji siekianti paversti lenkų vaikus Pavlikais Morozovais – tėvų, senelių ir savo tautos išdavikais. Tokio lietuvių veikimo pavyzdys – lietuviškos Šalčininkų gimnazijos mokinės (kurios mama – lietuvė lituanistė) rašinys apie „Vilniaus išvadavimą iš lenkų okupacijos“. Pasak Majos Narbutt, gimnazistė, turinti lenkišką vardą ir pavardę, tapusi savųjų išdavike, nes nepritarusi Lucjano Żeligowskio žygiui į Vilnių[4]. Taigi XXI amžiaus Lietuvoje gyvenantis ir lenkišką pavardę turintis žmogus negali abejoti prieš šimtmetį Juozapo Pilsudskio priimtų sprendimų teisingumu. Jis tampa tautiniu degeneratu, jei viešai išsako Oskarui Milašiui, Mykolui Römeriui ar Józefui Mackiewicziui būdingas nuomones. Įsidėmėtina ir kita Majos Narbutt pasakojimo nuostata: lenkų ir lietuvių brolystė galima tik tuomet, kai lietuviai bendrą gražią istoriją vertina taip pat kaip lenkai, kai mato praeities spindesį ten, kur jį mato Lenkijos sūnūs ir dukros. Jei lietuviai vietoj spindesio regi šešėlius, vadinasi, juos, kaip tikėta ir XIX amžiuje, bus paveikusios Rusijos slaptosios tarnybos.

Akivaizdu, kad atkartodamas Majos Narbutt išdėstytą poziciją, koks nors uolus lietuvių kalbininkas galėtų jai pačiai priminti lietuvišką kilmę iš Narbutų bei papriekaištauti, kad „lietuvišką pavardę turinti žurnalistė“ tokiais rašiniais tarsi Pavlikas Morozovas išduodanti savo protėvius ir Lietuvą. Taigi kovojantys tautiniai lenkų ir lietuvių pasakojimai paradoksaliai suauga į vieną uždarą ratą, reikalaudami, kad dabarties žmogus nemėgintų šio rato peržengti, bet stotų vienon ar kiton jo pusėn. Tokią uždaro rato kompoziciją šiuo metu konstruoja ir aukščiausiųjų Lenkijos bei Lietuvos pareigūnų retorika.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė balsiai abejoja lenkų kultūros krašto gyventojų lojalumu[5]. Lenkijos prezidentas Bronisławas Komorowskis viešai piktinasi užsispyrusia „lietuviška ožka“, kuri prie jokio vežimo pati gera valia neinanti[6]. Taip kaimynų valstybės lyderis atkartoja šimtmečio senumo vaizdinį, kurį lenkai buvo priskyrę lietuviams: 1907-aisiais studiją apie lietuvių tautinį atgimimą išleidęs Mykolas Römeris lenkiškoje Vilniaus spaudoje sulaukė priekaišto, jog jis tarsi palinkęs medis leidęsis, kad kiekviena lietuviška ožka ant jo liptų[7].

Apie išeitis

Ar esama išeičių iš priešingų tautinių ideologijų sankirtos? Vieną jų prieš 2011-ųjų Velykas viešu laišku pasiūlė grupelė Lietuvos intelektualų. Pasisakydama už krikščionišką lietuvių ir lenkų meilę, ji paragino tautiečius keisti požiūrį į krašto praeitį, atsisakyti „ydingos“ istorijos interpretacijos: Šovinistinė istorijos versija, žvelgianti į bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją kaip į „prarastuosius amžius“ iškreipia valstybės praeities viziją, atmeta ir apšmeižia bendrą abiejų tautų dvasinį, politinį ir kultūros paveldą – nuo Žalgirio mūšio iki Gegužės 3-osios Konstitucijos, nuo Aušros Vartų iki bendros kovos prieš abiejų tautų laisvės priešus – tiek 1863-iaisiais, tiek 1989-aisiais metais[8].

Taigi, siekdami atkurti draugiškus Lietuvos ir Lenkijos santykius, išsklaidyti pastaruoju metu lenkams kilusį nepasitikėjimą istoriniais sąjungininkais, lietuviai, laiško autorių tiegimu, turėtų įvykdyti Majos Narbutt iškeltą sąlygą: pradėti aiškinti ir suvokti savo praeitį taip, kad regėtų spindesį ten, kur jį kviečia matyti Lenkijos visuomenėje vyraujantis istorinis pasakojimas. Tuo spindesiu abejojanti interpretacija vertintina kaip „šovinistinė istorijos versija“.

Galima sutikti su nuomone, kad šiandienos Lietuvoje išlikę lietuvių ir lenkų bendros praeities neigiami vertinimai turi būti analizuojami, kritiškai peržiūrimi. Tačiau sunku pritarti teiginiui, kad santūrus ar neigiamas dalies lietuvių žvilgsnis į abiejų tautų santykių istoriją esąs šovinistinis – tautine neapykanta pagrįstas ir visas kitas tautas niekinantis. Pagaliau, kuriuos lietuvius turėtume tokiais „šovinistais“ laikyti? Lietuvos karūnos prieš Lenkijos politikų valią siekusį Vytautą? Albertą Goštautą, XVI amžiaus pradžioje rėmusį lenkams nepalankaus Lietuvos istorinio pasakojimo kūrimą? Mikalojų Radvilą Juodąjį, kaltinusį Lenkijos politikus dėl siekio primesti Lietuvai nelygiateisę uniją? Vilniaus universiteto profesorius ir Lietuvos bajorus, įkūrusius 1794-aisiais Lietuvių Tautos Aukščiausiąją Tarybą ir dėl to sulaukusius Varšuvos protestų? Simoną Daukantą, abejojusį Liublino unijos nauda kraštui? Motiejų Valančių, santūriai vertinusį 1863-ųjų sukilimą? „Litvomanus“ Joną Basanavičių ir Vincą Kudirką? Lietuvių valstiečius savanorius, ginklu gynusius atkurtąją Lietuvos Respubliką ne tik nuo bolševikų, bet ir nuo brolių lenkų? Mykolą Römerį, pasmerkusį Juozapą Pilsudskį dėl Vilniaus užėmimo? Istoriką Adolfą Šapoką, kritiškai analizavusį 1791-ųjų Konstituciją? Akademiką Zigmą Zinkevičių, tyrinėjantį Rytų Lietuvos gyventojų pavardžių kilmę? Ar septynių Lietuvos intelektualų nurodyta išeitis nėra siūlymas „ištaisyti“ Lietuvos istoriją pagal dar vienos ideologijos reikalavimus? Ar, užuot atsivėrus polilogiškai krašto tradicijai, jos įvairovei, nėra kviečiama vieną ideologinį pasakojimą pakeisti kitu? Maskvos naratyvą Varšuvos naratyvu? Iš subirusios Lietuvos praeities mozaikos išsirinkti tik kaimynams patinkančias, jiems spindinčias šukes ir mokyti savo visuomenę jomis grožėtis? Pastangų šitaip elgtis akademiniame ir viešajame Lietuvos gyvenime jau esama. Net profesionalūs istorikai braižo griežtas ideologines schemas ir reikalauja Lietuvos piliečių apsispręsti: „su kuo jūs, žygio draugai, su geraisiais ar blogaisiais?“. Ar toks elgesys nėra konjunktūriškas? Ar gali lietuviai kartu su broliais lenkais nuoširdžiai džiaugtis Liublino unijos spindesiu, kai Liubline Lietuva prarado ne tik pusę savo teritorijos, bet ir dalį suverenumo. Įdomu, ar Lenkija iškilmingai švęstų abiejų tautų uniją, jei ji būtų sudaryta prie Lietuvos prijungus Mozūriją bei Pamarį ir įteisinusi tik Vilniuje Lietuvos didžiojo kunigaikščio šaukiamus bendros Respublikos seimus?

Vargu ar vieną selektyvų istorinį pasakojimą pakeitę kitu selektyviu pasakojimu atrasime patikimą pamatą įvairiakalbių Lietuvos žmonių pilietiniam sambūviui, bičiuliškam Lietuvos ir Lenkijos sugyvenimui. Juk kaimynams besilankstantis, savo praeities viešai išsižadantis lietuvis niekada nebus patikimas partneris. Kodėl kiti turėtų pasitikėti tautine bendruomene, kuri pati savimi nepasitiki, kuri, stokodama sąmoningos tapatybės bei tvirtesnio moralinio stuburo, tik stengiasi vaidinti aplinkiniams patinkančius vaidmenis.

Taigi lietuviams išsakytas raginimas dėl draugystės su lenkais atsisakyti dalies savo praeities ir savarankiško istorinio pasakojimo neatrodo teikiantis išeitį.

Apie tradiciją

Nejaugi garbinga laisvų, lygių bei skirtingų bičiulystė tarp lietuvių ir lenkų nėra galima? Argi įvairi, daugiabalsė Lietuvos istorinė tradicija, savarankiškas Lietuvos naratyvas būtų per sunki našta dabartiniams krašto gyventojams? Kad ir kaip būtų, vienas patikimiausių būdų laisvai bendruomenei kurtis yra gyvybingos tradicijos susigrąžinimas.

Šiandien lieka aktuali Vytauto Kavolio, taip pat ir Czesławo Miłoszo, pabrėžta būtinybė šių dienų žmogui ir bendruomenei „įsišaknyti istorijoje“, „susikurti savo priklausomybės istorijai sąmonę“[9]. „Įsišaknyti istorijoje“ galima tik mezgant dialogą su praeities žmonėmis, susisaistant priklausomybės ryšiais su krašte gyvenusių žmonių bendrija, taigi – tik atsiveriant jos patirtims, idėjoms, požiūriams, nuostatoms, lūkesčiams.

Tęsti savarankišką Lietuvos pasakojimą – tai ne tik pažinti ir suprasti, ko siekė, ką gynė, dėl ko tarėsi ir ginčijosi žmonės, laikę Lietuvą savo tėvyne, bet ir įsileisti jų balsus į dabartinius krašto reikalų bei ateities svarstymus, atsižvelgti į jų patirtis, į tai, kas jiems buvo svarbu. Tęsti Lietuvos pasakojimą – ne tik stengtis aprėpti krašto praeities geografinę, kultūrinę, kalbinę, religinę, politinę įvairovę, bet ir įžvelgti, kas tą įvairovę jungė į sudėtingą ir daugiabalsę visumą – į Lietuvos visuomenę, į Lietuvos kultūrą, į Lietuvos valstybę, pastebėti, kokios praeityje sukurtos simbolinės formos ir šiandien galėtų telkti skirtingos kilmės, kalbų ir kultūrų lietuvius į vieną bendruomenę.

Platesnis ir jautresnis šiandienos žvilgsnis turėtų padėti Lietuvos tradicijai, istoriniam lietuvių pasakojimui priskirti ne tik lietuviškus, ne tik katalikiškus, bet ir gudiškus, lenkiškus, lotyniškus, hebraiškus, jidiš ir kitomis kalbomis rašytus stačiatikių, unitų, kalvinistų, liuteronių, arijonų, judėjų bei kitų konfesijų tekstus, šiuos tekstus kūrusias asmenybes. Brangindama XVI amžiaus lietuvių raštijos kūrėjus, greta jų turėtume matyti lenkų kalba pirmąją protestantišką Bibliją Brastoje išleidusį Mikalojų Radvilą Juodąjį, laisvos Maskvos Respublikos viziją Lietuvoje brėžusį Andriejų Kurbskį. Greta Kristijono Donelaičio – lietuviu save laikiusį Tada Kosciušką.

Greta Simono Daukanto – Adomą Mickevičių, kuris priklausomybę Lietuvos politinei bendruomenei pabrėžė net emigracijoje būdamas. 1841 metų kovo 23 dieną Mickevičius iš Paryžiaus broliui Pranciškui rašė: Gal tapsiu profesoriumi be natūralizacijos, nes man vis dėlto gaila liautis oficialiai, valstybine prasme lietuviu buvus [ mi jakoś żal przestać być Litwinem urzędownie] ir nemiela pavirsti prancūzu[10]. Taigi Mickevičius, kaip XX amžiuje Vytautas Kavolis, brangino ir saugojo prieš pusę amžiaus sunaikintos Lietuvos valstybės pilietybę: įsidėmėtina – galimybę tapti Prancūzijos piliečiu jis siejo ne su Lenkijos, bet Lietuvos politinės bendruomenės išdavyste. Šalia Jono Basanavičiaus dera matyti ir Mykolą Römerį. Šalia Vytauto Kavolio, Marijos Gimbutienės, Algirdo Juliaus Greimo – jų pažinotą Czesławą Miłoszą. Matyti visą, su šio išsakyta skaudžia išpažintimi: Nekenčiu Vilniaus. Daugiau niekada čia neatvažiuosiu. Čia visi manęs klausinėja, kas aš esu – lietuvis ar lenkas. O aš esu ir lietuvis, ir lenkas. O iš tiesų esu paskutinis LDK pilietis[11]. Šie Miłoszo žodžiai kelia esminį klausimą: koks bus Lietuvos pasakojimas, Vilniaus naratyvas – pavergiantis, parklupdantis, lietuvių tapatumų ir pažiūrų įvairovę neigiantis, ar asmens laisvę puoselėjantis, įvairovę saugantis, kūrybą, sąmoningumą ir skirtingų patirčių dialogą skatinantis? Ar Lietuvos kultūroje, Lietuvos visuomenėje stengsimės vieni kitus pažinti, suprasti, pripažinti ar įveikti, suvienodinti, palenkti? Tai Lietuvos tradicijos ir dabarties santykio su tradicija klausimas. Mat šiandieninis visuomenės gyvenimas, atvertas senajai Lietuvos tradicijai, girdintis pirmosios Lietuvos Respublikos – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Respublikos – pasakojimą, taptų laisvesnis, sąmoningesnis ir savarankiškesnis. Gyvas tradicijos jausmas padėtų sumažinti pokolonijinio krašto nepasitikėjimą savimi, savo laisve ir savo rytdiena, jo savinieką ir nesavarankumą. Ryšys su polilogišku praeities pasakojimu suteiktų daugiau laisvės ir polilogiškumo dabartinės visuomenės viešajam gyvenimui. Didesnis atvirumas protėvių išsakytoms patirtims ir moraliniams imperatyvams tvirčiau sujungtų trečiosios Lietuvos Respublikos ateitį su jos piliečių laisva valia ir atsakomybe. Juk, pasak dabarties istorikų, praeitį kaip laisvo žmogaus kūrinį, kaip alternatyvų erdvę suvokiantis ir aiškinantis istorinis pasakojimas teigia ir didina visuomenės laisvę. Ir priešingai: praeitį kaip griežtų dėsnių tvarkomą tikrovę vaizduojantis naratyvas dabartį veikia totalitariai ir laisvę mažina[12].

Tvirčiausia senojo respublikoniško Lietuvos pasakojimo atrama buvo Statutas, keletą amžių telkęs skirtingų kultūrų žmones į vieną tautą Lietuvos tautą. Jo antroji ir trečioji redakcijos XVI amžiuje įtvirtino meilę ir ištikimybę savai Respublikai kaip esminius visuomenės gyvenimo principus. Būtent iš meilės ir pareigos Respublikai, pasak Lietuvos teisyno, kiekvienas pilietis turėjo ne tik eiti karo tarnybą, bet ir dalyvauti Kunigaikštystės viešajame gyvenime – į seimelius atvykti. Anot Trečiojo Statuto, svetimos tautos žmogus galėjo tapti savas ir Lietuvoje įsikurti, gauti žemės tik už savo nuopelnus toje respublikoje ir tik prisiekęs būti ištikimas ir geranoriškas [vernym i zyčlivym] tai valstybei, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei[13]. Taigi – geranoriškas. Nuolat perspausdinamą Statutą visada lydėjo Leono Sapiegos pratarmės. Jos tvirtai siejo teisyną su respublikoniška laisvės samprata, su Cicerono gintu laisvos respublikos – laisvų žmonių bendruomenės – idealu. Pasak Sapiegos, letuviai esantys laisviausi tarp krikščioniškų tautų, nes valdžią ir laisvę savo rankose turi ir patys įstatymais kuriasi tvarką savo krašte[14].

Ar ištikimybė laisvei bei savo Respublikai negalėtų ir šiandien sieti skirtingų Lietuvos žmonių į vieną bendruomenę? Ar kelias, kurį primena krašto tradicija, negalėtų jungti į solidarią Lietuvos tautą lietuvių, gudų, lenkų, rusų, žydų ir kitų kultūrų žmonių? Jungti kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldėtojus? Dar 1989 metais Paryžiaus Kultūroje (Kultura) Czesławas Miłoszas rašė: Sunku suprasti, kodėl turėtų šito turto [LDK palikimo] atsisakyti lenkiškai kalbantys Lietuvos gyventojai. […] Taigi užuot žiūrėję į save kaip į vargšus brolius, atskirtus nuo lenkų tautos ir mėginančius ištverti nepalankioje aplinkoje, turi teisę susigrąžinti šeimininkų, esančių savo žemėse, išdidumą ir net žvelgti į tuos, kurie gyvena prie Vyslos, su tam tikru pranašumo jausmu. Tačiau su sąlyga, kad liausis buvę konservatyvia ir menkai kūrybinga grupe, kad augins žmones, pažįstančius savo palikimą, kuris nėra Lenkijos, bet istorinės Lietuvos palikimas[15].

Apie 1990 metus Miłoszas išvertė į lenkų kalbą Vinco Kudirkos Tautišką giesmę, matyt, vildamasis, kad lenkiškai Lietuvos himną giedos lenkų kultūros krašto piliečiai, taip liudydami savo ištikimybę tiek gimtajai kalbai, tiek Lietuvai. Mindaugas Kvietkauskas, atradęs vertimą Jeilio universitete esančiame Miłoszo archyve, kartu su Viktorija Daujotyte atkreipė dėmesį, kad lenkiškas Tautiškos giesmės tekstas turi ryškių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poetikai būdingų vaizdinių[16]. Taigi Miłoszas mėgino himną padaryti artimesnį LDK paveldėtojams – lenkų kilmės Lietuvos piliečiams. Regis, taip jis stengėsi prisidėti prie paties siūlyto Lietuvos ateities projekto. 1992-aisiais teigė: Kaip pagrindiniai čiabuviai, visai ne emigrantai ar kolonistai, lenkalietuviai [Polako-Litwini](taip kaip yra švedsuomiai) privalo susikurti lojalių naujosios valstybės piliečių veiklos programą[17].

Suprantama, kad Lietuvos valstybės politika turi būti palanki tokioms lenkų, gudų, rusų programoms rastis. Krašto istorinėms tradicijoms ištikimi Lietuvos politikai turėtų skelbti ir ginti nuostatą, kad lenkiškoji, gudiškoji, rusiškoji, žydiškoji ir kitos vietos kultūros yra brangintina bei puoselėtina Lietuvos palikimo dalis, kad šiuo palikimu visada bus rūpinamasi. Tokios nuostatos laisva Lietuvos Respublika negali išsižadėti net ir tuomet, kai dalis vienos ar kitos kultūros žmonių atsisako glaudžiau sieti savo ir savo vaikų likimus su šio krašto politine bendruomene, kai jie atmeta Miłoszo siūlytą bendro Lietuvos pasakojimo galimybę.

Dabartinių Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (Akcja Wyborcza Polaków na Litwie) lyderių teigimu, Lietuvos piliečio tapatybė nesuderinama su Lietuvos lenko tapatybe. Šios politinės partijos vadovas Waldemaras Tomaszewskis, žurnalisto paklaustas, kodėl Lietuvos lenkai negalėtų mokyklose poros dalykų mokytis valstybine kalba, aiškino: Jūsų valia – jei norite, tai mokykitės. Nors ir anglų istorijos tegul jūsų vaikai mokosi. Gal įstos laimingai į Kembridžą, taps Didžiosios Britanijos piliečiu[18]. Taigi visiems šalies piliečiams dėstomi bendri lietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos istorijos kursai esą paverstų Lietuvos lenkus neformaliais Lietuvos piliečiais, per stipriai juos susietų su Lietuvos valstybe ir kultūra, o tai jiems nepriimtina.

Sekdami Stasiu Šalkauskiu, turime sutikti, kad ir tokia asmens laikysena laisvoje valstybėje privalo būti toleruojama[19]. Daug keblesnis ir iki šiol neatsakytas klausimas: kaip krašto politinei bendruomenei elgtis tuo atveju, kai politinį bendrabūvį neigia ne pavieniai asmenys, bet partija, kalbanti visos kultūrinės bendrijos vardu ir nelinkusi toleruoti šioje bendrijoje kitų nuomonių, kitų pilietinių laikysenų?

Regis, Respublika, kad neprarastų savo esmės, visada turėtų nuosekliai ginti asmens sąžinės laisvę, kiekvieno teisę savarankiškai, nepatiriant ideologinės ar politinės prievartos, apsispręsti, tačiau sykiu ir priminti piliečio pareigą laikytis įstatymų. Laisva Respublika, kad išliktų, bet kuriuo atveju stengsis būti atvira savo praeities visumai, mėgins tęsti savarankišką, laisvai egzistencijai pagrindus teikiantį krašto pasakojimą. Ji sieks, kad šis pasakojimas anksčiau ar vėliau solidarumo ryšiais susietų ir bendroje tėvynės istorijoje įšaknytų daugumą Lietuvos žmonių, kad visuomenėje gyvuojantys istoriniai stereotipai būtų tradicijos tėkmės nugludinti.

[1] Rimantas Varanauskas, “Ozolas įspėja apie Lenkijos kaliamus pavojus Lietuvai”, in: www.Alfa.lt, 2011.04.13.

[2] Zigmas Zinkevičius, „Apie pavardžių rašymą lenkiškomis raidėmis“, in: www.voruta.lt, 2011.07.24.

[3] V. Landsbergis: jei lenkai nori lenkiškų pavardžių pasuose, gal jie nori būti traktuojami kaip svetimi, www.DELFI.lt, 2011.09.03.

[4] Maja Narbutt, “Po braterstwie nie został ślad”, in: Rzeczpospolita, 2010.10.26.

[5] D. Grybauskaitė: mėginama nesilaikyti nuostatos, kad mažumos turi būti lojalios valstybei, www.DELFI.lt, 2011.09.13.

[6] Bronislawas Komorowskis: “lietuviška ožka” pas jokį vežimą neateis, www.DELFI.lt, 2011.09.08.

[7] “Mykolo Römerio autobiografija”, in: Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 13, Mykolas Römeris, Vilnius: Saulabrolis, 1996, p. 215.

[8] Intelektualai apie Lietuvos ir Lenkijos santykius: gyvenome, gyvename ir gyvensime kartu, www.lrytas.lt, 2011.04.11. Atvirą`laišką pasirašė Antanas Gailius, Danutė Gailienė, Irena Vaišvilaitė, Alvydas Jokubaitis, Paulius V. Subačius, kun. Julius Sasnauskas, Rimvydas Petrauskas.

[9] Vytautas Kavolis, Nužemintųjų generacija. Egzilio pasaulėjautos eskizai, Cleveland, 1968, p. 58.

[10] Adam Mickiewicz, Dzieła, t. XV, Listy, d. II, parengė Stanisław Pigoń, Warszawa, „Czytelnik“, 1955, p. 391.

[11] Šie Cz. Miłoszo žodžiai buvo ištarti Vilniuje 2000 metais pokalbyje su Irena Veisaite, kuri maloniai leido straipsnio autoriui juos paskelbti.

[12] Jörn Rüsen, Istorika. Istorikos darbų rinktinė, Vilnius, 2007, p. 456-457.

[13] Statut Vjalikaga Knjastva Litouskaga 1588, Minsk, 1989, p. 118-119.

[14] Ibidem, p. 47-48.

[15] Czesław Miłosz, “O konflikcie polsko-litewskim”, in: Kultura, Paryż, 1989, Maj, p. 9.

[16] Viktorija Daujotytė, Mindaugas Kvietkauskas, Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai, Vilnius, 2011, p. 106-111.

[17] “Litwa i Polska. Ankieta ‘Znaku’”, in: Znak, Kraków, 1992, Nr. 442 (3).

[18] V. Tomaševskis: Tai jūs turite šitame krašte integruotis, www.lrytas.lt, 2011.04.06.

[19] Stasys Šalkauskis, „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“, in: Stasys Šalkauskis, Raštai, Vilnius, 1995, t. IV, p. 322-323.