Svarbiausių Lietuvos teisėstvarkos institucijų vadovai ir pareigūnai pastaruoju metu ima elgtis labai keistai. Štai Aukščiausiojo teismo pirmininkas, Teisėjų tarybos pirmininkas Gintaras Kryževičius nomenklatūrinį Teisėjų tarybos ir prezidentės elgesį, padėjusį keturiems įstatymą pažeidusiems Kauno teisėjams išvengti drausminės atsakomybės, pavadino „gerąja praktika“.

Pasak jo, Teisėjų taryba ir prezidentė nuo šiol vadovaujasi ne “procedūriniu teisingumu”, bet “praktika”, kai įstatymus pažeidusiems teisėjams suteikiamos Tarybos sekretorės Laimos Garnelienės konsultacijos, kaip jiems lengviau išbristi iš bėdos. Du Aukščiausiojo teismo teisėjai, prieštaraujant vienam – Vytautui Greičiui, neseniai paliko laisvėje kyšininką ir reketininką prokurorą Eriką Vaitekūną, žinomo teisininko sūnų, tyrusį prekybos žmonėmis bylas ir jomis bei tragiškais pagrobtų žmonių likimais prekiavusį. Aktyvesnio vaidmens gindama teisingumą šiuo atveju nesiėmė ir Generalinė prokuratūra. Generalinis prokuroras, nepateikdamas jokių argumentų, per kelis menėsius nepradėjo ikiteisminio tyrimo, neiškėlė bylos dėl informacijos apie “Snoro” banką, kuri nutekėjo iš tiesėtvarkos ar slaptųjų tarnybų dienraščiui “Lietuvos rytas”.

Ir AT pirmininką, ir generalinį prokurorą bei jo pavaduotojus skiria aukščiausi Lietuvos politikai. Kodėl jiems taip nesiseka paskirti principingų, tvirtų, drąsių žmonių, kurie iš tikrųjų gintų viešąjį interesą, gintų teisingumą kaip valstybės pamatą? Kodėl ne stiprios figūros, kurių Lietuvos teisėtvarkoje būta ir dar yra (juk mafija Lietuvoje tramdyta, teista ir sodinta), o nelabai žinomi teisininkai, lankstaus stuburo žmonės tampa prokuratūrų ar aukštųjų teismų vadovais? Kodėl mūsų Seimas ir prezidentė nenori turėti stiprių, principingų žmonių teisėtvarkoje?

Garsi Prancūzijos kovotoja prieš korupciją Eva Joly, viešėdama prieš keletą metų Lietuvoje, apsilankė tuometinėje mūsų Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyboje (FNTT) ir įvertino ją kaip korumpuotą instituciją. Ji pasakė paprastai: jeigu valstybė nori pradėti rimtą kovą prieš korupciją, jei nori valytis, pakanka poros žmonių – principingo prokuroro ir principingo teisėjo. Kodėl mūsų aukštieji politikai neatranda ir nepaskiria nei principingo prokuroro, nei tokio teisėjo – klausimas labai rimtas. Tiesa, dabartinis premjeras Andrius Kubilius pamėgino pertvarkyti vyriausybei priklausančią FNTT, paskyrė jos vadovais stiprius, mafijos tramdymu pasižymėjusius kriminalistus, turinčius pasitikėjimą ir Vakaruose. Iš kriminalinės policijos atėję karininkai Vitalijus Gailius, Vytautas Giržadas pradėjo vadovauti šiai struktūrai ir ji po truputėlį pradėjo dirbti – valyti valstybę.

Staiga Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir kriminalinis pasaulis per savo atstovą vyriausybėje Raimundą Palaitį šitiems karininkams, o kartu ir valstybei, paskelbė karą. Kodėl? Žurnalistinis tyrimas padėjo išsiaiškinti, kas šiuo atveju suvienijo VSD ir kriminalą. Pasirodo, principingas prokuroras Artūras Urbelis, šiuo metu tiriantis pulkininko Vytauto Pociūno žūties bylą, padarė tai, ko nebuvo padarę iki tol tą bylą tyrę prokurorai – pasikvietė talkon mūsų kriminalinę policiją. Būtent V. Gailius, V. Giržadas, dirbdami policijoje, dalyvavo tiriant V. Pociūno žūtį ir tyrimo metu susidūrė su Aidžio Mieželio ir kitų aukštų, aštrius pojūčius mėgstančių VSD pareigūnų įtartina veikla. Greičiausiai iš Generalinės prokuratūros vadovų sužinoję apie kriminalinės policijos surinktą medžiagą, VSD pradėjo karą prieš šiuos ir kitus policijos žmones, kurie gynė valstybės interesą, ieškojo tiesos ir teisingumo. Taip sąžiningi, valstybę ginantys pareigūnai atsidūrė VSD ir kriminalinio pasaulio taikinyje.

Šiandien mes stebime, kaip šios struktūros, pasitelkę vidaus reikalų ministrą ir kitus politikus, kariauja karą prieš valstybę. Pažvelkime į ministro ir jo partijos – liberalcentristų – aplinką. Joje buvę ir esami VSD pareigūnai, iki šiol visuomenei neatsakę, kodėl organizavo savo bendradarbio V. Pociūno pomirtinį šmeižtą. VSD žmogus, dabartinis vidaus reikalų viceministras Mindaugas Ladiga yra pirmąkart išdavęs Vytautą Pociūną, Šarūną Paberalių ir kitus parlamento gynėjus dar 1991-ųjų sausio 13-ąją, kai palikęs draugus pabėgo iš Seimo. Liberalcentristų partijos pirmininko, Seimo vicepirmininko Algio Čapliko patarėjas – buvęs VSD direktoriaus pavaduotojas Dainius Dabašinskas, vienas pagrindinių parlamentinio VSD tyrimo veikėjų, savo metu įdarbinęs A. Čapliko sūnų į VSD. Beje, D. Dabašinsko sutuoktinė Milda Jankauskaitė, dirbanti Policijos departamento imuniteto valdyboje, tiesiogiai persekiojo kriminalistus, VSD sufabrikavus “slaptojo liudininko” Kauno pedofilijos byloje istoriją.

Už liberalcentristų nugaros – ilgas kriminalinės veiklos šleifas. A. Čaplikas tik įtakingų globėjų dėka išvengė baudžiamosios atsakomybės už savo darbus Sveikatos apsaugos ministerijoje. Juk teisėtvarka nustatė, kad jo pavaduotojas Artūras Skikas reikalavo kyšių net iš prekybos Lietuvos žmonių krauju. Ir reikalavo kyšių ne sau, o A. Čapliko ir R. Palaičio partijai. Pats A. Palaitis, būdamas pajūrio verslininku, yra klastojęs dokumentus, pensininkų parašus ir pardavinėjęs jų akcijas. Tai nustatė STT Klaipėdos valdyba. Tačiau Generalinė prokuratūra dėl nusikaltimo “mažos reikšmės” bylą nutraukė. A. Palaitis kartu su kitais liberalcentristais minimas ir prokuratūros marinamoje “Rubicono” juodosios buhalterijos byloje. Teisėsaugininkai seniai sieja R. Palaitį ir jo partijos draugus su “Šviniumi”, įtakinga nusikalstamo pasaulio figūra. Būtent pajūrio liberalcentristų ir “Šviniaus” grupuotės bendru žuvies verslu bei kitomis su liberalcentristais susijusiomis verslo sritimis pastaruoju metu domėjosi FNTT pareigūnai. Vidaus reikalų ministras yra pažeidžiama, nesavarankiška figūra. Reikšdamas nepasitikėjimą FNTT pareigūnais jis, greičiausiai, tėra tik D. Dabašinsko ir “Šviniaus” atstovas spaudai.

Taigi VSD ir Vidaus reikalų ministerija, struktūros, išlaikomos už mūsų lėšas ir Konstitucijos įpareigotos ginti mūsų valstybę, jos nacionalinį saugumą, konstitucinius pagrindus, pradėjo karą prieš Lietuvos valstybę. VSD ir kriminalinis pasaulis susivienijo kariaudamas prieš mus, prieš šios valstybės žmones. O mūsų rinkti politikai tyli.

Situacija pakankamai grėsminga. Pasirodo, kad tautos rinktas parlamentas turi drąsos tiktai kišti galvą į smėlį. Seimo Teisėtvarkos, Nacionalinio saugumo ir gynybos, Žmogaus teisių komitetų vadovai šiuo metu kaip stručiai atkišo tautai uodegytes. Ši padėtis rodo, kaip stipriai užvaldyta ir kriminalizuota yra mūsų valstybė. Dabar turėtų prasidėti procesai, kurie išlaisvintų valstybę nuo kriminalizuotų struktūrų. Juk VSD pradėjo veikti kaip kriminalinis susivienijimas. Aidis Mieželis, Linas Jurgelaitis šiandien griauna valstybės pastangas kovoti su korupcija ir kitais nusikaltimais. VSD stoja nusikalstamo pasaulio pusėn prieš mūsų policiją, FNTT ir kitas tarnybas. Tie patys VSD vyrukai manipuliuoja visuomene, žiniasklaida, žmonių likimais, labai aktyviai režisuodami pedofilijos bylos tyrimo istoriją.

Kokie įstatymai VSD leidžia šitaip siautėti demokratinėje respublikoje? Kodėl parlamentas ir prezidentė nesustabdo šitos kriminalinės veiklos? Juk ir Tėvynės Sąjunga, ir Dalia Grybauskaitė, eidami į rinkimus, kalbėjo apie moralią politiką, apie korumpuotų grupuočių sutramdymą, apie valstybės sugrąžinimą žmonėms. Ar žmonėms neatėjo laikas griežčiau pareikalauti prisiimtų įsipareigojimų vykdymo? Panašu, kad mūsų politinis elitas neteko moralinio stuburo. Politikams iš baimės tylint, valstybė vis labiau atiduodama į kriminalinio pasaulio rankas. Neturėtume to leisti. Juk tai mūsų atkurta valstybė – kodėl turėtume ją atiduoti nusikaltėliams?

Liūdna, kad prezidentė D. Grybauskaitė, kartu su D. Dabašinsku ir “Šviniumi” paremdama R. Palaitį, šiandien stoja ne tiesos, teisingumo ir Lietuvos valstybės, bet kriminalinio pasaulio pusėn. Žurnalistams yra žinoma: aukštas prokuratūros darbuotojas anksčiau yra pranešęs prezidentės patarėjui nacionalinio saugumo klausimais Jonui Markevičiui, kad informaciją apie “Snoro” banką “Lietuvos rytui” perdavę VSD ir prezidentės paskirtas prokuratūros pareigūnas. Būtent po šios prezidentūrai suteiktos informacijos prasidėjo FNTT vadovų persekiojimas. Taigi padėtis makabriška: galimai nusikaltimą padarę valstybės pareigūnai permeta savo kaltę sąžiningiems žmonėms ir juos be jokio prokuratūros tyrimo, be teismo sužlugdo.

Regis, pilkų VSD vyrukų apsupta, prezidentė kartoja per antrąją kadenciją Valdo Adamkaus darytas šiurkščias klaidas. Tų pačių pilkų jėgų ir Artūro Zuoko bei A. Čapliko partijos spaudžiamas, V. Adamkus tuomet atleido iš pareigų principingus teisėsaugininkus – STT vadovą Valentiną Junoką, generalinį prokurorą Antaną Klimavičių. Gindamas teisėjo Česlovo Jokubausko ir jo grupuotės interesus, pažeisdamas Konstituciją, tuometinis prezidentas mėgino nuo pareigų nušalinti Aukščiausiojo teismo pirmininką Vytautą Greičių. Jis rėmė ir antikonstitucinę VSD kovą prieš parlamentą, ir mūsų kontržvalgybos sunaikinimą. Beje, VSD vyrukai su FNTT vadovais V. Gailiumi ir V. Giržadu susidorojo lygiai tokiais pačiais metodais, kaip prie V. Adamkaus “susitvarkė” su Lietuvos kontržvalgybos karininkais Vytautu Damuliu ir Kastyčiu Braziuliu. Ir mūsų kontržvalgybininkai viešai buvo apkaltinti “išdavyste” ir kitais nebūtais dalykais. Ir iš jų be jokio tyrimo buvo atimti leidimai dirbti su slapta informacija. Ir jiems buvo pasiūlyta išsitirti poligrafu. Tačiau, gerai žinodami, kad poligrafo rodmenys priklauso nuo jo operatoriaus, D. Dabašinsko valdinio, kontržvalgybos karininkai tokiame spektaklyje dalyvauti atsisakė.

Atleistus kontržvalgybos ir FNTT vadovus sieja ir dar viena dramatiška aplinkybė: jie visi gynė Lietuvos valstybę ir tiesą, politikų pakviesti, o paskui liko tų pačių politikų išduoti.

Labai gaila, bet aukščiausi valstybės pareigūnai, paklusdami kriminalinių struktūrų reikalavimams ir išduodami sąžiningus teisėsaugos pareigūnus, vėl elgiasi gėdingai. Nieko kita nelieka, kaip tai atvirai įvardinti ir viltis, kad politikų sąžinė ir pilietinė drąsa nubus.