Neblėstantis nomenklatūros spindesys

Pirmadienis, kovo 6, 2006

Norėdamas perprasti dabartinę Lietuvos tikrovę, turi skaityti Michailo Voslenskio „Nomenklatūrą“, – sako brolis Arūnas Peškaitis. Ir, matyt, yra teisus: mūsų valdžios laikysenose ir elgsenose – vis ryškesni nomenklatūros bruožai. Valdžios uždarumas, politinių sprendimų neskaidrumas ir anonimiškumas, piliečių renkamų institucijų galių fiktyvumas, Konstitucijos deklaratyvumas tapo Lietuvos valstybės kasdienybe – pripažinta, veik nieko nebetrikdančia.

Šiek tiek trikdantys ir nekorektiški lieka tik pavieniai klausimai, kuriuos retsykiais dar drįsta užduoti piliečiai ir žiniasklaida. Pavyzdžiui, kodėl staiga prireikė Lietuvoje, NATO valstybėje, uždaryti Sovietų Sąjungos represinių struktūrų archyvus? Kodėl mūsų Vyriausybė tiek laiko ginčijasi, kas skirstys būsimus Europos Sąjungos paramos milijardus, bet vis neišgali piliečiams pasakyti, kokių konkrečių šalies plėtros tikslų ir uždavinių bus pasiekta, šią paramą panaudojus? Kodėl mūsų Prezidento patarėjai grūmoja teismų savivaldai, bet siekia stiprinti ne teismų atskaitomybę visuomenei, o vykdomosios valdžios įtaką teismams? Kodėl valstybės vadovui patariama nepaisyti įstatymų – neteikti Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko, nuo kurio esmingai priklauso teisingumo įgyvendinimas visoje valstybėje? Kodėl per pusmetį kandidato į šias ypatingai svarbias pareigas nepasigedo nei Seimo dauguma, nei opozicija? Kodėl šito viešai paklaustas net niekada nesutrinkantis Česlovas Juršėnas sutrinka ir pradeda kalbėti apie riziką? Kodėl piktybiškai bylų tyrimą vilkinant teismuose, Seimas taip ir nesiryžta priimti Baudžiamojo proceso kodekso pataisų dėl senaties netaikymo teismą pasiekusioms byloms? Kodėl Konstitucinio Teismo darbų prioritetus visuomenei imasi aiškinti Seimo socialdemokratai, šio teismo pirmininkui pagarbiai tylint?

Suprantama, tokie klausimai tėra tik retoriniai. Reikalauti į juos atsakyti būtų neleistinai įžūlu. Dar įžūliau teirautis, ar dalis žiniasklaidininkų nėra išsižadėję profesinės laisvės ir tarnavimo tiesai dėl gerų santykių su valdžios vyrais ir moterimis bei jų mecenatais? Ar tokius santykius pasirinkę, nėra tapę vien kukliu pokomunistinės nomenklatūros priedėliu?

Regis, nomenkaltūros spindesys bus apakinęs ir parlamentinę opoziciją, vis silpniau ginančią Konstitucijoje įtvirtintus demokratinės respublikos principus: valdžios tarnystę žmonėms, skirtingų valdžios grandžių savarankiškumą. Jos balso vis dažniau pristinga, kai šie principai paminami. Ar nebus dešiniesiems būdingas etatizmas paradoksaliai sutapęs su baugia pagarba nevaržomai nomenklatūros jėgai? Akivaizdu: savarankiškos visuomenės idėją ne tik šalies kairiųjų, bet ir dešiniųjų kalbose yra išstūmęs geros valdžios vaizdinys. Regis, tvarkos ilgesys Lietuvoje perauga į nomenklatūrinio valdymo ilgesį. Net akademinės universitetų bendruomenės, praradusios viltį tapti savavaldžios, nuolankiai laukia skiriamų rektorių. Beje, šis atsidavimo nomenklatūrai veiksmas mūsuose vadinamas mokslo reforma. Tad kas šioje šalyje dar gali skelbti nomenklatūrinės valdžios saulėlydį? Savarankiškos tautos, laisvos respublikos saulėtekį? Deja, per plieskiantį nomenklatūros spindesį kol kas tokių nematyti.


Komentarų nėra

Rašyti komentarą