Svarbiausių Lietuvos teisėstvarkos institucijų vadovai ir pareigūnai pastaruoju metu ima elgtis labai keistai. Štai Aukščiausiojo teismo pirmininkas, Teisėjų tarybos pirmininkas Gintaras Kryževičius nomenklatūrinį Teisėjų tarybos ir prezidentės elgesį, padėjusį keturiems įstatymą pažeidusiems Kauno teisėjams išvengti drausminės atsakomybės, pavadino „gerąja praktika“.
Praeitį pažįstame ir suprantame remdamiesi vaizdiniais – tyrimų ir pasakojimų išryškintais simboliniais vaizdais. Vaizdinius, kurie, mūsų manymu, yra pernelyg sustabarėję, „kieti“, trukdantys bendruomenei suvokti kintančią tikrovę ir susikalbėti, paprastai esame linkę vadinti stereotipais. Tai, kas vienam atrodys istorijos supratimui būtina simbolinė forma, kitas gali laikyti visuomenei pavojingu ir griautinu stereotipu.
Kartais visuomenės būklę geriau nei tyrimų duomenys nusako jos atliekami simboliniai veiksmai. Tai, kas daroma ypatingu metu ypatingoje vietoje, paprastai įgyja ženklo reikšmę. Išskirtiniais veiksmais bendruomenė išryškina ją telkiančius vaizdinius, pabrėžia jos tapatumui svarbias idėjas bei vertybes. Tokie veiksmai atveria ir žmonių santykį su savo valstybe.
Buvome juk Nepriklausomos Lietuvos vaikai: taigi subrandinti aukštų idealų, mokyti ištikimybės tiesai, tėvynei ir laisvei, gyvenę didžiaisiais tautos rūpesčiais, nelinkę susitaikyti su prievarta ir melu. Taip apie savąją kartą yra kalbėjusi profesorė Vanda Zaborskaitė. Stipriausieji tos – lietuviškų mokyklų išaugintos, nacių ir sovietų okupacijų blaškytos, tremtos, žudytos, laužytos – kartos žmonės liko nepalūžę, neparklupę. Tokie ir išeina: Vytautas Mačernis, Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Vincentas Sladkevičius, Kazimieras Vasiliauskas… Dabar ir Vanda Zaborskaitė.
Esama įvairių šventinių papročių. Štai broliai rusai aksčiau net per religines šventes mojuodavo kumščiais ir iki kraujo vienas kitam gurindavo nosis. Algirdas Julius Greimas yra minėjęs, kad senovės Lietuvoje taip pat būta ritualų, kurių metu kaimo bernai pliekdavęsi lazdomis. Matyt, šventinio pasidaužymo tradicija buvo stipri: mūsų elgesį ji veikia ir šiandien.
„Laisvas žmogus laisvoje tautoje – štai koncepcija, kurią mes visi, ir rašytojai, ir nerašytojai, turime teigti kaip idealą“, – 1988-ųjų pavasarį tvirtino Albertas Zalatorius, literatūros istorikas ir kritikas. Tuo laiku lituanistika stengėsi brėžti tautos kelio gaires, atkuriamos valstybės kontūrus. Jais rūpinosi Sigitas Geda ir Justinas Marcinkevičius, Vytautas Kavolis ir Algirdas Julius Greimas, Meilė Lukšienė ir Vanda Zaborskaitė, Marcelijus Martinaitis ir Vytautas Kubilius. Būtent humanitarai akcentavo vertybinių valstybės pamatų būtinybę – tiesos, teisingumo, solidarumo, žmogaus teisių ir laisvių svarbą. Pati valstybė auginta iš Lietuvos kultūros ir įsivaizduota kaip patikimas lietuvybės ir lietuvių tautos egzistencijos skydas.
1771-aisiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės virtuvininkas Mykolas Vielhorskis paklausė Jeano Jacques’o Rousseau, kaip lietuvių ir lenkų valstybė turėtų toliau tvarkytis. Į šį klausimą atsakydamas Rousseau parašė „Svarstymus apie Lenkijos valdžią“, kuriuose teigė: „Laisvė – sunkiai virškinamas maistas, jai reikia labai stipraus skrandžio. Jokiuosi iš suniekšėjusių tautų, kurios drįsta kalbėti apie laisvę, nors jos nesuvokia. Vergo širdis turėdamos įsivaizduoja, jog pakanka maištauti, kad būtum laisvas. […] O išdidi ir šventa laisve! Jei tie vargšai tave pažintų, jie jaustų, kiek tavo įstatymas yra rūstesnis už sunkų tironų jungą, jie išsigąstų tavęs šimtą kartų labiau negu nelaisvės. Su siaubu bėgtų nuo tavęs kaip nuo sunkaus vežimo, galinčio juos sutraiškyti“. Tačiau, pasak Rousseau, skirtingai nei kitos tautos, lietuviai su lenkais dar yra išsaugoję gyvą laisvos respublikos, suverenios tautos sampratą, kuria ir turėtų remtis. Svarbiausia esą visus tautos luomus, ne tik bajorus, bet ir miestiečius bei valstiečius, ugdyti pajėgius laisvei, išmokyti juos gyventi bendrais reikalais, rūpintis savo respublika.
2006-ųjų rugpjūčio 23-iąją Breste, kadaise vadintame Lietuvos Brasta, žuvo Vytautas Pociūnas – buvęs Sąjūdžio žmogus, parlamento gynėjas, nuo pirmųjų dienų dirbęs Valstybės saugumo departamente (VSD), vadovavęs šio departamento Valstybės ekonominių pagrindų apsaugos valdybai, tapęs pulkininku, o 2005-ųjų rudenį užsienio reikalų ministro netikėtai paskirtas ministru patarėju ir išsiųstas į Lietuvos generalinį konsulatą Gardine. Vargu ar tuomet kas galėjo numatyti, kad šis tragiškas įvykis tarsi rentgeno spinduliu perskros Lietuvos valstybę ir negailstingai išryškins jos keistos sąrangos kontūrus.
Praėjusią savaitę „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) paskelbė korupcijos suvokimo indekso tyrimus. Lietuvai skiriamas įvertinimas per metus pablogėjo 0,2 balo ir siekia 4,6. Jis rodo, kad Lietuva išlieka korumpuota šalimi. Šiemet, kaip ir pernai, mūsų valstybės ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas pasipiktino tokiais tyrimų rezultatais ir dar kartą apkaltino TILS vadovą priešiškumu jo vadovaujamai Vyriausybei. Ar pagrįstai piktinasi Lietuvos premjeras?
Šios kadencijos Seimas baigia darbą iki galo neištyręs Valstybės saugumo departamento veiklos. Kodėl mūsų parlamentas nepanoro išsireikalauti iš VSD dvylikos analitinių pažymų, galinčių atskleisti nederamus, šalies saugumui pavojų keliančius dujų perpardavinėtojų, politikų, žiniasklaidos ir valstybės pareigūnų ryšius? Ar būsimas Seimas bus ryžtingesnis? Ar jis turės pilietinės drąsos pabaigti VSD veiklos tyrimą? Ar mūsų valdžia, siekianti sabdyti Rusijos įtakas Gruzijoje, yra pajėgi šias įtakas įveikti Lietuvoje?