Kodėl žurnalistams, teisėsaugai ir politikams taip sunkiai sekasi išsiaiškinti prieš metus Baltarusijoje žuvusio Lietuvos pulkininko ir diplomato Vytauto Pociūno žūties aplinkybes? Kodėl pastangos jas ištirti sukėlė tokią sumaištį mūsų valstybėje? Kodėl prieš parlamentinį šio klausimo tyrimą stojo ne tik kai kurie stambūs verslininkai, šalies premjeras, prezidentas, Konstitucinis Teismas, bet ir – kas demokratiniame krašte ypatingai keista – nemaža dalis žiniasklaidos? Tokią temą Lietuvos radijo laidoje „Tarp Rytų ir Vakarų“ Dariaus Kuolio kalbinami 2007 metų, birželio 25 dieną, aptarė žurnalistas Mykolas Drunga, Vytauto Pociūno našlė žurnalistė Liudvika Pociūnienė, jo kurso draugas filosofas Kęstutis Masiulis. Generalinės prokuratūros poziciją pristatė Viešųjų ryšių skyriaus vedėja Aurelija Juodytė.
Šviesiais tarybiniais laikais, kai visi dirbo Lietuvai, kai visiems be jokių klausimų ir atsakymų viskas buvo aišku, Juozas Erlickas, tuomet dar ne klasikas, vis klausė: kodėl? Klausimas atrodė labai juokingas, o pats Erlickas – tikras humoristas.
Kas yra Lietuvos valstybė: iš komunistų partijos perimtas prievartos aparatas ar kovo 11-ąją atkurtas laisvų piliečių susivienijimas? Kas yra lietuviai: vis dar likę nomenklatūrinės valdžios valdiniai ar savo krašto šeimininkai? Tokius vadovėlinius klausimus netikėtai iškėlė ginčai dėl Lietuvos pilietybės.
Šalies prezidentas neseniai perskaitytame metiniame pranešime teigė, kad šiandien mes, lietuviai, esame įpuolę į “valstybės tapatybės krizę”. Juozas Erlickas šią mintį pasakytų paprasčiau: “einame į Vakarus, o traukia į Rytus”. Taip stipriai traukia, kad dažnu atveju Rytuose ir paliekame. Su tuo nė nemėgina ginčytis mūsų Seimo nariai. Paklausti, kokioje dar Vakarų valstybėje parlamentas yra atsisakęs specialiųjų tarnybų kontrolės ir savarankiškumo, kai kurie jų pradeda kalbėti apie “savitą lietuvišką demokratiją”. Tokiai “demokratijai” esant, specialiųjų tarnybų vadovai gali tyčiotis iš Seimo ir piliečių, o prezidentas – nepasigesdamas tiesios ramiai stebėti jam atskaitingų tarnybų savivalę.
Švelniai paklaikusių genčių konglomeratas, mėginantis kurti valstybę,- taip apie mus rašė neseniai išėjęs Gintaras Beresnevičius. Per griežtai? Per stipriai? Deja, praėjusių metų nutikimai Lietuvoje tik paremia tokią jo nuomonę. Iš tiesų, per visus mūsų nepriklausomybės metus būta stiprios įtampos tarp parlamentinės ir klaninės Lietuvos, tarp civilizuotos valstybės – įstatymų jungiamo laisvų žmonių susivienijimo – ir laukinės genties, kurioje pripažįstamos ne bendros taisyklės, bet stipresniojo galia. Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo istorija tik išryškino šią įtampą. Ji parodė, kad šalies tikrovė vis dar kuriama grupuočių grumtynėse. Ir kovojama šiuo atveju ne dėl VSD, bet dėl parlamento. Ar dar išsaugosime jį kaip laisvos tautos atstovybę? Ar galutinai leisime savo parlamentą paversti specialiųjų tarnybų prižiūrima, neaiškios kilmės verslo perkama ir perperkama samdinių kontora? Būsime savivaldi, laisva ar anoniminių jėgų kontroliuojama visuomenė?
Būdo lietuvių ir žemaičių tyrinėtojai šiandien kalba apie visuomenę apėmusį bejėgiškumo jausmą, jos patiriamą savigarbos stoką.
Norėdamas perprasti dabartinę Lietuvos tikrovę, turi skaityti Michailo Voslenskio „Nomenklatūrą“, – sako brolis Arūnas Peškaitis. Ir, matyt, yra teisus: mūsų valdžios laikysenose ir elgsenose – vis ryškesni nomenklatūros bruožai. Valdžios uždarumas, politinių sprendimų neskaidrumas ir anonimiškumas, piliečių renkamų institucijų galių fiktyvumas, Konstitucijos deklaratyvumas tapo Lietuvos valstybės kasdienybe – pripažinta, veik nieko nebetrikdančia.
Ji – Lietuvos tautos,- tvirtina šios šalies Konstitucija. Ji – mūsų,- sako valdžion atėjusios Darbo partijos lyderis. Ir „tūpiems“ lietuviams paaiškina: „mūsų valstybėje“ provakarietiškos pilietinės organizacijos „jokiu būdu negali kritikuoti šalies valdžios ir kištis į valstybės vidaus reikalus“.
Pastaruoju metu vis daugiau skaitau – senus ir dabar kuriamus tekstus. Ir vis mažiau lieka noro viešai kalbėti. Dar mažiau – rašyti.
Pranešimas, skaitytas Edukacinės komisijos jubiliejui skirtoje konferencijoje Švietimo ir mokslo ministerijoje 2004 02 12