2006-ųjų rugpjūčio 23-iąją Breste, kadaise vadintame Lietuvos Brasta, žuvo Vytautas Pociūnas – buvęs Sąjūdžio žmogus, parlamento gynėjas, nuo pirmųjų dienų dirbęs Valstybės saugumo departamente (VSD), vadovavęs šio departamento Valstybės ekonominių pagrindų apsaugos valdybai, tapęs pulkininku, o 2005-ųjų rudenį užsienio reikalų ministro netikėtai paskirtas ministru patarėju ir išsiųstas į Lietuvos generalinį konsulatą Gardine. Vargu ar tuomet kas galėjo numatyti, kad šis tragiškas įvykis tarsi rentgeno spinduliu perskros Lietuvos valstybę ir negailstingai išryškins jos keistos sąrangos kontūrus.

Pamename: išsyk po nelaimės aukščiausi Lietuvos pareigūnai viešai pareiškė, kad ištirti pulkininko V. Pociūno žūties aplinkybes – valstybės garbės reikalas. Tačiau tas aplinkybes pradėjusius aiškintis žurnalistus VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Darius Jurgelevičius įspėjo: „nesiknaisiokite po kaulus“. Netrukus prezidento Valdo Adamkaus vadovaujama Valstybės gynimo taryba įspėjo ir patį generalinį prokurorą Algimantą Valantiną: V. Pociūno byla turi būti kuo greičiau pabaigta. Atkreipkime dėmesį: ne kuo nuodugniau ir profesionaliau ištirta, bet kuo greičiau pabaigta. Bylą tyręs prokuroras Justas Laucius politikų nurodymą įvykdė: nepasitelkęs nei policijos kriminalistų, nei užsienio ekspertų, po kelių mėnesių bylą nutraukė paskelbdamas, jog pulkininkas žuvo dėl nelaimingo atsitikimo.

2006-ųjų rudenį parlamentinį VSD veiklos, sykiu ir V. Pociūno išsiuntimo į Gardiną, tyrimą pradėjo seimas. Dar rengiant seimo nutarimą dėl tokio tyrimo, jį iniciavusius parlamentarus aplankė VSD generalinis direktorius Arvydas Pocius, jo pavaduotojo Dainiaus Dabašinsko siųsti VSD darbuotojai, tuometinis Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas Povilas Malakauskas: visi jie politikus įkalbinėjo nesiaiškinti V. Pociūno mirties aplinkybių, nes jos esą buvusios negarbingos.

Kai seimo nariai perkalbami nesileido, dienraštyje „Lietuvos rytas“, po naktinės žurnalistės viešnagės VSD vadovo kabinete, pasirodė straipsnis, skelbęs, kad V. Pociūnas iškritęs pro viešbučio langą, nes girtas mėginęs nuo palangės nusišlapinti. Šią „žinią“ plačiai skleidė kai kurie kiti dienraščiai ir televizijos kanalai. Lietuvos teisėsauga iškalbingai tylėjo. Tik gerokai vėliau, kelių žurnalistų primygtinai klausiama, Generalinė prokuratūra tokią „informaciją“ oficialiai paneigė: pasirodo, ant palangės buvo rasti tik velionio delnų atspaudai – nei kojų pėdsakų, nei biologinės kilmės žymių nebūta. Beje, šis prokuratūros pranešimas dalies žiniasklaidos liko nutylėtas.

Parlamentinis VSD veiklos tyrimas virto valstybės institucijų politine kova ir brutaliu informaciniu karu. Pažadėjęs Seimui pateikti dvylika analitinių pažymų apie galimai korumpuotus politikų, verslo, VSD pareigūnų ir žiniasklaidos veiksmus, VSD vadovas A. Pocius po pokalbio su valstybės prezidentu persigalvoja. Pažymas jis nuslepia, o iš seimo tribūnos apkaltina Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką bendradarbiavus su KGB, paskelbia, kad komitetui liudiję VSD pareigūnai esą užsieniui už eurus parsidavę „kurmiai“.

Tačiau jokių tokius kaltinimus pagrindžiančių įrodymų nei tuomet, nei vėliau A. Pocius ir VSD nepateikė. VSD karą su parlamentu viešai paremia Respublikos prezidentas. Jo paprašytas Konstitucinis Teismas (KT) skubiai išaiškina, kad Lietuvos seimas, skirtingai nei Vakarų parlamentai, neturįs visų galių atlikti slaptųjų tarnybų priežiūrą. Pats KT pirmininkas Egidijus Kūris per televizijas reikšmingai grūmoja VSD veiklą tiriantiems parlamentarams. Su jais susitikti, su jų surinkta medžiaga susipažinti kategoriškai atsisako prezidentas. Iš jų kasdien tyčiojasi didieji dienraščiai ir įtakingi televizijos laidų vedėjai. Seimas dar mėgina priešintis: 2007-ųjų sausį priima nutarimą, reikalaujantį dvylikos analitinių pažymų, išviešina dalį VSD veiklos tyrimo medžiagos.

Tačiau jo sprendimai ilgam laikui lieka ignoruojami. Tik vakar analitinės pažymos pagaliau pasiekė parlamentą. Šią žinią paskelbęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas sakosi dar nežinąs, ką su jomis darysiąs. Bent kiek viltingesnių pažeminto seimo atsigavimo ženklų nematyti.

Grįžkime prie prokuratūros. Pokurorui J. Lauciui nutraukus V. Pociūno bylą, pulkininko našlė prašo prokuratūros vadovų tyrimą atnaujinti. Prokuratūros vadovai tai daryti atsisako. Tačiau Vilniaus apylinkės antrasis teismas nustato, kad byla tirta neišsamiai, ir priverčia prokurorus prie jos grįžti. V. Pociūno žūtį tirti patikima prokurorui Mindaugui Gyliui. Netrukus ir šis prokuroras bylą nutraukia pakartodamas J. Lauciaus išvadą: pulkininkas mirė dėl nelaimingo atsitikimo. V. Pociūno našlė ir vėl prašo bylos tyrimą atnaujinti. Ir vėl prokuratūros vadovai nesutinka išvados peržiūrėti.

Tačiau Vilniaus apylinkės pirmasis teismas, kaip anksčiau antrasis, pripažįsta, kad ir šįkart byla tirta neprofesionaliai, ir nurodo prokurorams ją tirti toliau. Šį teismo sprendimą generalinė prokuratūra apskundžia Vilniaus apygardos teismui, bet jis palieka galioti žemesnio teismo sprendimą. Taigi net trys atskiri teismai nusprendžia, kad valstybės garbės bylą generalinė prokuratūra keletą metų nagrinėjo aplaidžiai. Trečiąkart V. Pociūno byla paskiriama patyrusiam prokurorui Artūrui Urbeliui. Neseniai jos tyrimas perkvalifikuotas į galimo nužudymo tyrimą. Galutinių išvadų kol kas nėra. Buvęs generalinis prokuroras, pilietinių organizacijų paprašytas pradėti tyrimą dėl žuvusio pulkininko pomirtinio šmeižto kampanijos, prašymą atmetė. Ar naujasis tokį tyrimą pradės – nežinia.

Čia suminėti kelių metų senumo įvykiai bene pirmąsyk taip akivaizdžiai atvėrė properšą tarp mūsų Konstitucijoje įtvirtintos parlamentinės demokratijos ir realios kriminalizuotos anoniminių grupių valdžios, šokdinančios aukščiausius šalies pareigūnus. Šie įvykiai parodė, kokia baili ir bejėgė atkurtoje valstybėje tapo tautos atstovybė, sykiu – ir tauta, kokia paklusni brutaliai slaptųjų tarnybų jėgai ir pinigams didelė dalis krašto žiniasklaidos, kaip toli nuo tiesos ir teisingumo atsidūrusi mūsų teisėsauga, nuo Lietuvos valstybės – valstybės saugumas. Jie atskleidė šiurpoką mūsų politinės laisvės trapumą.

Atsivėrusios valstybės gyvenimo properšos neįmanoma užkalbėti moralizuojančiomis pirmųjų asmenų kalbomis ar jų atsainiu tarstelėjimu – „nieko įdomaus“. Jos negalima uždainuoti patriotinėmis dainomis, užversti simbolinėmis Baltijos kelio plytomis, ištrinti isteriškais dienraščių rašiniais. Lietuvos Respublika vargiai atgaus demokratinę savo tapatybę nuosekliai neatsakiusi į Vytauto Pociūno ir jo žūties iškeltus klausimus. Pritrūkę drąsos ir valios atsakymų išsireikalauti, rizikuojame likti uždarame atsikartojančios savivalės ir tiražuojamo cinizmo rate.