Švietimas ir valstybė

Pirmadienis, vasario 2, 2004

Pranešimas, skaitytas Edukacinės komisijos jubiliejui skirtoje konferencijoje Švietimo ir mokslo ministerijoje 2004 02 12

Norėčiau šventiniame renginyje priminti keletą dramatiškų paradoksų.

Mes pagrįstai pabrėžiame ir Edukacinės komisijos, ir XX amžiaus pradžioje atkurtos Lietuvos Respublikos vykdytų švietimo reformų valstybinį pobūdį, valstybinius šių reformų siekius. 1773 m. įkurta Edukacinė komisija kėlė sau užduotį švietimo priemonėmis gelbėti valstybę – irstančią Abiejų Tautų Respubliką, mėgino sutvirtinti pilietinius valstybės pamatus. XX amžiaus pradžios švietimo reformatoriai turėjo tą patį tikslą – stiprinti tautą ir valstybę. Nuo vieno švietimo projekto pradžios prabėga 20 metų – ir 1795 m. bendra Lietuvos-Lenkijos valstybė žlunga. Nuo kito švietimo projekto pradžios prabėga 20 metų – ir 1940 m. Lietuvos Respublika sugriaunama. Švietimo siekiai, herojiški jo įsipareigojimai visuomenei lieka neįgyvendinti. Švietimo gintą valstybę ir vienu, ir kitu atveju ištinka katastrofa. Beje, tragišku simboliu galėtų būti Edukacinės komisijos pirmininko Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio dalia: žmogus, rūpinęsis švietimo reforma, valstybės patriotų ugdymu, vėliau tų pačių krašto mokyklose išaugintų patriotų pakariamas kaip Rusijai parsidavęs tėvynės išdavikas. Jaunų patriotų būriai 1792 m. eina į karą su Rusija, vėliau – į Tado Kosciuškos sukilimą, guldo galvas už Lietuvos-Lenkijos valstybę, likę gyvi grįžta namo ir iš lėto miršta gilios melancholijos priveikti: matydami, kaip jų viltys, mokyklose ugdyti idealai žlunga tikrovės išniekinti.

Profesorius Stasys Šalkauskis, XX amžiaus pradžioje kūręs ir mėginęs įgyvendinti ambicingą lietuvių tautos demokratinio ugdymo projektą, 1939 m. „Naujosios Romuvos“ paklaustas, ką jis manąs apie tautos ateitį, atsako: „Norėčiau ne kalbėti, bet rėkti…“ Pasak S.Šalkauskio, per dvi dešimtis nepriklausomybės metų taip ir nepavykę įveikti „nelaisvo lietuvio tipo“, nepavykę susikurti „priešvergovinės apsaugos“, o to nepadarius, „tautinė katastrofa bus mums visai neišvengiama“: „dvasios vergai neišgelbės mūsų tautos nuo realios vergovės, o paskui – ir nuo visiško žlugimo“. Ir taip po ilgo, nuoširdaus edukacinio darbo žvelgdamas į tautos rytdieną kalba vienas žymiausių Lietuvos švietimo strategų. Prabėga vos keli metai, ir nepriklausomos Lietuvos gimnazijas baigę jaunuoliai – Vytauto Mačernio, Mamerto Indriliūno karta – guldo galvas beviltiškame partizaniniame kare.

Po šitokios įžangos mėginčiau jūsų dėmesį nukreipti į švietimo ir valstybės santykius, pažvelgti, kaip jie buvo aiškinami Lietuvoje nuo seniausių laikų.

Jau XVI amžiaus tekstuose pabrėžiama jungtis tarp valstybės galios ir tautos moralinio tvirtumo, sveikų papročių bei jų ugdymo. 1550 m. valdovui Žygimantui Augustui įteiktame veikale “Apie papročius” Mykolas Lietuvis aiškina, kad ne kas kita, o visuomenės dorybės „padeda valstybėms tvirtą pamatą“. Tad rūpindamiesi Lietuvos valstybe, privalome
pasirūpinti savomis gimnazijomis, kurios žadintų žmonių dorybingumą.

1570 m. funduodamas Vilniaus kolegiją Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius teigia darąs tai dėl Lietuvos valstybės. Savo vyskupystei skirtame laiške rašo, kad nutaręs „brangiausiai Tėvynei“ duoti gerą mokyklą, nes „mūsų Tėvynė, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė <…> jaučia skaudų stygių, neturėdama jokių mokyklų nei kolegijų, kuriose Dievo šlovei ir tos pačios Respublikos naudai [ad Reipublicae utilitatem] būtų viešai dėstomi geri mokslai ir kur galėtų ugdytis jaunimas, o žmonės – įgyti dorybę ir žmoniškumą.“

Vilniuje gyvenęs intelektualas Andrius Volanas traktate „Apie politinę arba pilietinę laisvę“ (1572 m.) pabrėžia ugdomąjį pačios valstybės, jos įstatymų vaidmenį. „Kas gi kita yra valstybės įstatymai, tie gražiausios laisvės geriausi sargai, jei ne mokytojai, mokantys teisingai tvarkyti visus reikalus“,- rašo A. Volanas, ragindamas gerais įstatymais taisyti ydingus visuomenės papročius. Pasak jo, valstybė, Respublika – tai „pilietinis žmonių susivienijimas“. Kad valstybė išliktų sveika, kilmingieji piliečiai – bajorai – privalą mokytis ją valdyti ir ginti. Iki šiol Lietuvos valstybė išsilaikiusi tik remdamasi nuolat ugdoma kilmingųjų drąsa ir dvasios stiprybe. Tačiau esąs svarbus ir kitas valstybės galios šaltinis – teisingumas: jį valstybėje turį jausti visi luomai – ne tik kilmingieji, bet ir miestiečiai su valstiečiais. A. Volanas įspėja, kad stokodami teisingumo žemieji luomai galį atsigręžti prieš valstybę. Būtent taip kaimyninėje Livonijoje pasielgę bajorų engti valstiečiai: Maskvos valdovui Jonui Žiauriajam užpuolus kraštą, jie perėję į maskvėnų pusę ir padėję sugriauti savo valstybę.

Apie tiesioginį valstybės ir švietimo ryšį įtaigiai kalba 1651 m. išleistame veikale „Apie politinę žmonių sąjungą“ Vilniaus universiteto profesorius Aronas Olizarovijus. Jo teigimu, „visos valstybės pagrindas laikosi jaunimo auklėjimu“, „nuo auklėjimo priklauso tautų ir žmonių vergovė ir laisvė, valstybių atsiradimas ir smukimas“. A. Olizarovijaus tikinimu, „teisingas auklėjimas yra gerųjų papročių motina. Geri papročiai yra gerų įstatymų šaknys. <…> Tušti bus visi valstybės įstatymai, jei jaunimas nebus teisingai auklėjamas“. Tad geros valstybinės mokyklos esą „žavingiausi bet kurios valstybės sodai“. Ir priešingai: „nemokšiškas auklėjimas“ – valstybės, politinės žmonių sąjungos, smukimo ir žlugimo priežastis.

Ir Andrius Volanas, ir Aronas Olizarovijus nėra perdėm originalūs. Iš esmės jie remiasi Aristotelio „Politikos“ teiginiais ir juos plėtoja. Būtent Aristotelis suvokė ir aiškino valstybę kaip pilietinę bendriją, grįstiną teisingumu ir žmonių draugyste. Kai bendrija netenka moralinių pagrindų, kai joje nelieka draugystės, galinti atsirasti „ne laisvų žmonių, bet vergų ir šeimininkų valstybė“. Pasak Aristotelio, „valstybė yra dora, jei valdyme dalyvaujantys piliečiai yra dori“. Tad dorų piliečių ugdymas – būtinas doros valstybės pamatas: jei valstybėse nesirūpinama jaunimo auklėjimu, santvarkos žlunga. Auklėjimas turįs atitikti santvarką: demokratijai esąs reikalingas auklėjimas, ugdantis demokratinį žmonių charakterį.

Taigi dar iki Edukacinės komisijos veiklos Lietuvoje, kaip ir antikos kultūroje, buvo suvokiamas esminis valstybę ir švietimą siejantis ryšys. Švietimo epocha šį ryšį dar stipriau išryškina.

Lietuvos bajoro Mykolo Vielhorskio įkalbėtas prancūzų filosofas Jeanas Jacqes‘as Rousseau parašo ir 1772 m. išleidžia „Svarstymus apie Lenkijos valdžią ir apie jos reformos projektą“. Lietuviams ir lenkams jis pataria gelbėti savo valstybę nuo pražūties švietimo priemonėmis, sykiu pabrėždamas, kad tautos ugdymo tikslams privalanti tarnauti visa viešoji erdvė. Pasak J. J. Roussseau, valstybės galią lemia laisvi žmonės, geri piliečiai. Tokius piliečius turintys kurti geri įstatymai, visiems prieinamas švietimas, tautos papročiai, kilnus karaliaus ir kitų valstybės tarnautojų elgesys. Švietimo užduotis – „duoti sieloms tautinę formą ir padaryti jas patriotėmis“. Būtina, kad „širdimi prie tėvynės prisirištų“ ne tik bajorai, bet ir „didžioji tautos dalis“ – miestiečiai ir valstiečiai, kad jie taptų tėvynės reikalais gyvenančiais ir ją ginti pasirengusiais piliečiais. Todėl esą reikalinga juos išlavinti ir suteikti jiems visas pilietines teises, nes vien kilmingųjų luomas galingos Rusijos akivaizdoje nebūsiąs pajėgus išsaugoti tautos ir krašto laisvės. Nešti tautos laisvės naštą privalą visi luomai. Tautos laisvei reikalingas visų piliečių išsilavinimas.

Švietimas nuosekliai siejamas su politika. J. J. Rousseau teigimu, žmones gerais piliečiais turinti ugdyti ne tik mokykla, bet visa viešoji, politinė krašto erdvė. Ji tokia būsianti, jei kiekvienas visuomenėje bus vertinamas pagal savo gabumus ir talentą, jei žmogui „dorybė galės atverti visus vartus, kuriuos fortūna uždarė“. Kiekvienas pilietis savo valstybėje „turi matyti prieš save laisvą kelią viskam pasiekti“. Geriausi piliečiai privalą gauti geriausias tarnybas, o pats geriausias iš jų turėtų būti išrenkamas karaliumi. Kad karalius nepagestų, kad visą laiką garbingai tarnautų tautai, rodydamas pilietiškumo pavyzdį visiems krašto gyventojams, po mirties jį turėtų teisti piliečių teismas. Jei pripažįstama, kad karalius tarnavo gerai, jo vardas įrašomas į Valdovų knygą, jis pats iškilmingai palaidojamas, o jo našle ir vaikais pasirūpinanti valstybė. Jei nustatoma, kad karalius nebuvo garbingas, jis palaidojamas kaip paprastas pilietis, be valstybės globos lieka jo šeima. Taigi viešajai erdvei priskiriamas svarbus ugdymo vaidmuo. Šioje erdvėje veikiantys aktoriai – politikai, valstybės tarnautojai – privalą elgtis padoriai, sąžiningai, nes jų elgesys esąs sudėtinė bendro tautos švietimo projekto, valstybės gelbėjimo projekto dalis, nuo jų elgesio esmingai priklausanti šio projekto sėkmė.

1773-aisiais – prieš metus įvykusio pirmojo Respublikos padalijimo sukrėsti – lietuviai ir lenkai imasi švietimo reformos. Kaip tuomet aiškino vyskupo Ignoto Masalskio edukacinio darbo talkininkas pamokslininkas Mykolas Pranciškus Karpavičius, „patyrė kraštas nelaimę, kokios dar per amžius neregėjo, apgalvojo mylimas tėvynės tėvas [karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis] vienintelį būdą, kaip sustiprinti žlungančią tautą – atgaivinti krašte viešąją edukaciją“. Deja, švietėjų diegiamų idealų, švietimo darbo ir tuometinės viešosios erdvės susidūrimas tragiškas. Lietuviai ir lenkai steigia mokyklas, lavina žmones. Jie rašo Konstituciją, siekia įpilietinti miestiečius, kai kurie iš jų net išlaisvina savo baudžiauninkus. Tačiau visi šie darbai vyksta iškreiptoje viešojoje erdvėje. Švietimo projektas Respublikoje susiduria su ciniška, svetimų jėgų valdoma, manipuliuojama tikrove ir nesugeba jos įveikti. Paskutinis jų -lietuvių ir lenkų – valdovas Stanislovas Augustas „išrinktas“ Seimo, kurį prižiūri Kotrynos II atsiųsta rusų kariuomenė. Jų Seimo sprendimai nuolat derinami su Rusijos ambasadoriumi. Jų nepaklusnūs senatoriai suimami ir tremiami į Rusiją. Jų didikai, net vyskupai ir kariuomenės vadai, už lojalumą Rusijai gauna piniginį atlygį. Jų karalius dalija piliečiams medalius, globoja jį šlovinančius menininkus, sako gražias patriotines kalbas ir uoliai vykdo Rusijos ambasadoriaus nurodymus. Kai jį, išdavusį Konstituciją ir valstybę, atsisakiusį sosto, Gardine aplanko jaunas didikas Adomas Jurgis Čartoryskis, jis jau kelia tik gailestį. Pasak A. J. Čartoryskio, karaliaus „gyvenimo įvykiai ir jo asmuo lėmė, kad niekas nejautė jį esant mūsų tėvynės atstovu“, iš tikrųjų tautą jaunimui atstovavęs Tadas Kosciuška.

Taigi švietimo reforma XVIII amžiaus pabaigoje subrandina jaunų piliečių kartą, kuri, deja, valstybės išgelbėti jau nepajėgia. T. Kosciuškos sukilimas pamėgina pirmąsyk išvesti į Lietuvos politinę areną atvirų luomų pilietinę tautą, kuri čia pat ir sunaikinama. Išlydėdamas šauktinę Vilniaus vaivadijos liaudies kariuomenę į karą su maskvėnais, šventindamas ginklus ir vėliavą priemiesčio laukuose 1794-ųjų birželį, M. P. Karpavičius kreipiasi į „pirmąją lietuvių tautos vaivadiją“: „Nuo pat mūsų tautos pradžios dar niekuomet nebuvo tokio karo, kaip dabar, ir niekuomet anksčiau nekovojo tautos dėl tokio brangaus dalyko, kaip dabar mes esame priversti kovoti! Visagalis Dievas pažadino mūsų tautiečio ir piliečio Tado Kosciuškos neprilygstamo kovingumo dvasią! Tai mūsų kraujas! Tai mūsiškis lietuvis! Tai kaulas iš mūsų kaulų! <…> ar rastume bent vieną tokią tautą, kur milijonas žmonių nepabūgtų mirties, kad kitas milijonas išsaugotų laisves ir nepriklausomybę? Kur tautos gelbėjimo įkarštyje nebebūtų skirtumo nei tarp turtingo ir vargšo, nei tarp pono ir valstiečio, nei tarp kunigo ir samdomo kareivio, nei tarp silpnosios lyties ir narsių vyrų, nei tarp senių ir vos truputį jėgos turinčių vaikų, kur visi eina nugalėti ar mirti gindamiesi? Čia eina visa tauta, tad šalin, išdavikai ir klastingi politikai, nedrumskit proto dorybingiems piliečiams <…> čia eina visi žmonės, žinantys laisvės kainą! <…> Čia eina tauta, nusprendusi gyventi laisva arba žūti. <…> Čia eina visi piliečiai, nepaisant kilmės, luomo, turtų, visuomenės padėties, tikėjimo ir profesijos“. Laisvės kovose sutelkta Lietuvos piliečių tauta tąsyk ėjo į politinę nebūtį. Lygiai taip po nepriklausomybės dvidešimtmečio, po neišnaudotų jo galimybių XX amžiaus viduryje lietuvių eita į partizaninį karą.

1988–1992 metais projektuojant iš sovietinės erdvės besiveržiančios lietuvių visuomenės ateitį vėl imamasi švietimo reformos kaip tautą ir valstybę kuriančio politinio projekto. Daktarė Meilė Lukšienė tokį projektą pristato kaip demokratinės valstybės ir laisvos tautos išlikimo pagrindą: „jei maža tauta neišugdys kiekvieno žmogaus savarankiško mąstymo ir atsparumo (tiek kultūrinio, tiek politinio), tokiai tautai labai lengva pražūti, nepaisant visokių deklaracijų“. Būtent Meilė Lukšienė, būdama Edukacinės komisijos veiklos tyrinėtoja, sąmoninga prieškario Respublikos visuomeninio gyvenimo dalyvė, glaudžiai susieja priklausomybės ir okupacijos laikotarpių perskirtas tris švietimo pertvarkas: „visas tris reformas jungia vienas bendras vardiklis – valstybingumo idėja – valstybės išsaugojimas, gelbėjimas, gaivinimas – rengimas piliečio tą idėją realizuoti ir puoselėti“. Pasak M. Lukšienės, švietimo sistemą būtina keisti, nes „ji privalo padėti žmogui atgauti savo žmogiškąjį orumą, atskleisti jam kelią, kuriuo eidamas pajėgtų formuotis laisvei ir atsakomybe, gebėtų kurti laisvą visuomenę ir laisvą valstybę“. Autoritarinę prieškario valstybę valdžiusio, beje, kaip XVIII amžiaus didikai iš Rytų kaimynės pinigus ėmusio, prezidento Antano Smetonos ir tokios valstybės pražūtį tautai numačiusio profesoriaus Stasio Šalkauskio istoriniame ginče Meilė Lukšienė be jokių išlygų karštai remia pastarąjį. Jos įsitikinimu, tik demokratinė, savarankių piliečių ginama Lietuva šiandien galinti išlikti nepriklausoma, tik turėdama stiprią ir visiems prieinamą švietimo sistemą tauta pajėgsianti išlikti laisva. Dabartiniai mūsų švietimo dokumentai, ypač 1992 m. paskelbta Lietuvos švietimo koncepcija ir po dešimtmečio, 2002-aisiais, ją išplėtojusios „Švietimo gairės“, išryškina būtent tokį švietimo supratimą. Pasak šių dokumentų, reformuojama švietimo sistema, sudarydama sąlygas visiems krašto žmonėms įgyti šiuolaikinį kultūrinį, politinį, ekonominį, socialinį raštingumą, turinti padėti tvirtus pamatus demokratinei valstybei, atvirai pilietinei krašto visuomenei.

Demokratija neįmanoma be moralės, be reikiamo žmonių išsilavinimo, – parafrazuodama Aristotelį ir XX amžiaus vidurio intelektualus tvirtina Lietuvos švietimo ir politinei bendruomenei Meilė Lukšienė. O 2003-ųjų birželio 3-iąją Respublikos Seime minint Sąjūdžio jubiliejų – po penkiolikos švietimo reformos metų žvelgdama į lietuviškos politikos spektaklį – tarsi atitardama

S.Šalkauskiui atsidūsta: „taip įsibėgėję galime parduoti ir tautą, ir valstybę“.

Iš tiesų, šiandienos krašto gyvenime matome tą pačią, Lietuvos istorijoje vis atsikartojančią dramatišką įtampą. Mūsų jaunuomenė, per nepriklausomybės metus įgijusi laisvai visuomenei reikalingą politinį raštingumą, pakraupusi stebi demokratinės valstybės pagrindus griaunančius politinius žaidimus. Vėl regime dramatišką įtampą tarp švietimo puoselėjamų vertybių, idealų ir ciniškos, manipuliuojamos, svetimų jėgų įtakojamos ir iškreipiamos viešosios erdvės. Tai įtampa tarp skirtingų kultūrų, skirtingų patirčių, skirtingo raštingumo.

Ir vėl, kaip XVIII amžiuje valstybę praradę bajorai ir pokario partizanai, galėtume savęs radikaliai klausti: ar lietuvių visuomenė išvis yra pajėgi turėti, išsaugoti savo Respubliką – demokratiniais pagrindais tvarkomą valstybę? Klausimas įžūlus, provokuojantis. Ir, deja, atviras. Nes atsakyti į jį galime, tik ta pačia Švietimo epochos kalba remdamiesi, tik vildamiesi, kad mūsų idėjos, mūsų mąstymas ir valingas veikimas gali žaboti bendruomenės gyvenimą griaunančias jėgas ir tobulinti tikrovę. Nes atsakyti galime, tik atmindami pasaulio intelektualų po XX amžiuje patirto totalitarizmo siaubo prieitą išvadą: demokratija nėra galima be moraliai stiprios ir gerai išsilavinusios visuomenės, be žmonių kasdienių pastangų palaikyti ir ginti viešąją erdvę. Nes atsakyti galime, tik vėl atrasdami Lietuvos valstybę kaip švietimo pastangomis kuriamą ir sergstimą politinę žmonių sąjungą, kaip piliečių bendriją, siejamą draugystės ir teisingumo.


Komentarų nėra

Rašyti komentarą